Geriausiai Žemaičių aukštumos kraštovaizdžio savitumą apibūdino geografo prof. Česlovo Kudabos žodžiai: „Deja, nėra tokio aukščio, nuo kurio visą kalvotąją Žemaitiją galima būtų iš karto apžvelgti. Nebent nuo vaizduotės sparno... Tada ji visa panaši į milžinišką piliakalnį. Aukštą kalvotą jo viršūnę su Medvėgaliu, Girgždūte, Šatrija juosia žemesnis pylimas. Tarp viršūnės ir pylimo tyvuliuoja Lūkstas, Biržulis, kiti ežerai, tvyro Kražių pelkės, dunkso Ilgšilio, Bivainės, Dievo krėslo, Rietavo miškų šepečiai. Milžiniškus griovius su tekančiais vandenimis aplink „piliakalnį“ pakeičia Dubysa, Venta, Minija, Jūra su savo didingais kloniais.“

Ir atsirado tie kalvoti nelygumai ilgai darbuojantis ledynams ir tirpstant vandenims. Viršukalvės daugelio atžvilgiu lėmė ne tik gamtinę, bet ir istorinę Žemaičių aukštumos raidą. Varnių regioninis parkas įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti Žemaitijos centrinio ežeringo kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Parkas patenka į Telšių, Kelmės rajonų teritorijas.

Varnių regioninis parkas yra Žemaitijos širdis, Baltiškosios kultūros lopšys. Čia stūkso Žemaitijos kalnas karalius Medvėgalis ir kalnų karalienė Šatrija. Čia pradžią gauna Žemaitijos upė Venta, Virvytė, Minija, o Sietuvos upės pelkynuose slepiasi senovinis slaptas, akmenimis grįstas kelias per pelkes – kūlgrinda. Parko centre telkšo vienintelis Lietuvoje gintarą į krantą metantis ežeras Lūkstas. Biržulio ir Strevo ežerų augalijos sąžalynai, aplinkiniai pelkynai – viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur prieglobstį randa tiek daug įvairių rūšių paukščių.