„Mano mokykla už miško, bet dar šiapus Armonos upelio. Kitapus jau Dovydiškių kaimas... Eglės ir pušys – mano draugės. Mama neleidžia man parsivesti vaikų, sako, nėra ko su jais grūstis – namuose pilna darbų. Todėl draugauju su medžiais. Visiems jiems daviau vardus. Visos eglės Stasės, o pušys – Onutės. Draugauju tik su jomis. Su kitais medžiai – ne. Jie toliau nuo mano kelio, nutūpę Armonos ir Šventosios krantus...“, – prisimena Aldona Kvedarienė, parašiusi knygą apie Ukmergės miškus „Žaliasis Slėpinys“.

Jeigu keliautume nuo Vilniaus, jo prieigų gilyn per Lietuvą, nuo senosios jos sostinės Kernavės, nuo Neries, Šventosios lig Lėno mus lydėtų Ukmergės miškų urėdijos auginami miškai. Jie – labai skirtingi.

Laidoje pasivaikščioti po Ukmergės miškus, surasti lapės olą ar išgirsti mūsų kraštus paliekančių gervių kleketavimus kviečia knygos „Žaliasis slėpinys“ autorė Aldona Kvedarienė, Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis ir Deltuvos girininkijos girininkas Laimis Striukys.