Labai norime gyventi geriau, jaustis laimingi ir sėkmingi, bet va, kad taip nutiktų, reikia priimti sprendimą keisti savo įpročius, elgesį, požiūrius. Tam ryžtis be galo baisu, o ir suvaržyti savęs atsakomybe nesinori. Tad dairomės – prie ko čia prisišliejus, kas pasakytų, ką mums daryti. Jeigu nepasisektų, kaltas tas kitas, mums pataręs. Jeigu mus lydėtų sėkmė, žinoma, nuopelnai – mūsų.

Tik bėda ta, kad gyvendami svetima galva prarandame gyvenimo pojūtį: jaučiamės priklausomi, kamuoja dirgulys – ko čia mus kontroliuoja ir mums nurodinėja, netenkame vidinės jėgos pojūčio.

Tad šiandien ir klausiame: kas turi priimti sprendimą už asmeninį gyvenimą?

Kodėl vaikomės žmogaus, kuris mus nuolat atstumia, kritikuoja, išnaudoja, „abejoja“ bendra ateitimi? Dėl tokio einame iš proto, nes jaučiamės negalintys gyventi be jo meilės. Tuo tarpu kažkas šalia mums rodo nuoširdų dėmesį. Su tuo asmeniu saugu, aišku, paprasta, tačiau… neįdomu.
Kodėl meilę siejame su kančiomis ir aistromis, nors įsižeistume pavadinti mazochistais? Kodėl ramius santykius linkę laikyti draugyste? Kur veda audringa meilė ir į ką galėtų peraugti paprasti santykiai?

Atrodo, kas gali būti paprasčiau kaip suskaičiuoti pingus. Kad tik jų piniginėje būtų. Bet va, istorijon iškeliavus litui ir jo vieton stojus eurui, daugelis gerokai sutriko. Nebežinia, kiek galime pirkti, kaip už pirkinius atsiskaityti.
Taigi, pinigai – gėris, tačiau tuo pačiu metu ir galvasopio priežastis. Džiaugiamės, kai piniginės jų prisipildo, tačiau neramu, kad jos visiškai nepastebimai gali ir ištuštėti. Kodėl pinigai tokie lakūs? Kodėl taip sudėtinga juos suvaldyti? Ir ką apie asmenį sako jo nuolat nepastebimai suplonėjanti piniginė?

Kaip užsukti ieškome ryšių. Randame ryšių tarp grožio ir sėkmės meilėje, tarp ūgio ir pinigų, tarp praeities ir ateities. Sugebame surišti netgi ekonomikos ir žvaigždžių judėjimo dangumi trajektorijų mazgą. Viską siedami ieškome laimės ir sėkmės formulės.
Kodėl žmogui būdinga viską sieti? Ir ar iš tikrųjų šie ryšiai atskleidžia tiesą?

Švenčių belaukiant vieni lyg vaikai iš džiaugsmo nenustygsta vietoje, kiti gi nerimastingai dūsauja, sukdami galvas, kur nusipirkti skanių silkių, kumpių ar kuo pasipuošti per naujametinę puotą. Kitaip tariant, džiaugsmas per šventes – požiūrio į pačias šventes reikalas.
Kiek mes esame atsakingi už savo džiugų ūpą? Kaip jį kuriame arba kaip sugebame jį sunaikinti? Gal vertėtų šventiniu laikotarpiu labiau rūpintis ne maisto kiekiu ant stalo, ne išgerto alkoholio vienetais, ne rūbelių prabanga, bet bendraminčių kompanijos subūrimu ir smagiais įspūdžiais?

Rojus žemėje galėtų būti, jei jos gyventojai paprašyti mielai atskubėtų į pagalbą, klestėtų tolerancija kitokiam, rūpintųsi ne tik savo, bet ir aplinkinių interesais. Deja, neretai tenka braidžioti po pragaro smalos katilus: smerkiame ar siekiame perauklėti savo artimą, savo gyvenimo laiką švaistome skundų rašymui, konfliktų kūrimui, savo teises iškeliame aukščiau kito asmens teisių.
Kodėl, užuot kūrę malonią aplinką, griebiamės destrukcijos? Kaip sukurti daugiau geranoriškumo savo gyvenime, kad pragaro smalos tvaikas išsivadėtų?

„Nesutapo charakteriai“, – skundžiasi besiskiriantys. „Jis/ji visai niekam tikęs“! – bamba ji ar jis. Kaip nutinka, kad tai, kas pradžioje vienas kitame žavėjo ir traukė, po kurio laiko virsta tarpusavio pragaro priežastimi? Kodėl mums taip sunku priimti kitokį žmogų? Kodėl norime, kad jis mąstytų, jaustų ir elgtųsi kaip mes?
Žmonių tarpusavio santykiai – tai kelias per viršukalnes ir bedugnes. Jį įveikia tik tie, kurie pasirengę ir nuolat savo parengtį gerina. Tai tie žmonės, kuriems kelionė kartu yra svarbesnė už galutinį kelionės tašką. Kiekvienoje tikroje kelionėje svarbu gebėti derintis prie kito asmens, neprarandant savosios tapatybės. Kaip to pasiekti?

Narcistinė asmenybė – kietas riešutėlis. Bendrauti su narcizu, kai jis – jūsų vadovas, kolega ar, o siaube, artimasis – tikras iššūkis. Narcistinės asmenybės žavesys, įdomios idėjos, komunikabilumas stipriai traukia. Deja, jos tamsioji pusė: perdėtas jautrumas kritikai, nesidomėjimas kitu žmogumi, empatijos stoka, nuolatinis rungtyniavimas – atstumia.
Kaip bendrauti su narcizu, kai jis ir traukia, ir stumia?

Asmens augimas, asmenybės tobulėjimas – realus dalykas ar tiesiog pasvaičiojimai? Kodėl kai kurie tvirtina: „Aš toks esu ir turite mane tokį priimti!”? Kiti gi tikisi, jog sudalyvavę keletoje savižinos kursų ir perskaitę vieną kitą iš rankų į rankas keliaujančią populiariosios psichologijos knygą, taps visiškai kitais žmonėmis. Kurie teisūs? O gal klysta ir tie, ir anie?
Psichologijos mokslas sutaria – asmens gyvenime neįmanomas sąstingis. Asmenybėje vyksta arba progresas, arba regresas. Kai nusprendžiame smagiai pasimėgauti gyvenimo komfortu, jis, nenaudėlis, ima ir kyšteli mums koją. Ar esame tam pasirengę? Ar ruošiamės?

Įvairiose šalyse vyrauja įvairiausi valdymo būdai – nuo demokratijos iki autokratijos. Mažesnio mastelio valstybėlėse – šeimose – pastebimos tos pačios valdymo „mados”. Šiuolaikiniai, išsilavinę tėvai nori tapti savo vaikų draugais. Mažiau išprusę, senojo patriarchališkumo persmelkti gimdytojai labiau vertina pakelto balso ir diržo auklėjimo metodikas bei tėvų – dievų statusą. O vaikams nebelieka nieko kita, kaip prisitaikyti prie Dievo duotųjų tėvų ir tiesiog išlikti gyviems.
Ar gali tėvai būti draugais savo vaikams? Kaip tokia „draugystė" atsiliepia vaikų raidai, jų emociniam stabilumui? Ar teisinga priešinga auklėjimo strategija, kai tėvai tampa despotais? Kokia strategija suteikia vaikams daugiau saugumo ir galimybių asmenybės raidai? Kaip tėvams išsaugoti ir puoselėti savo autoritetą?