Necenzūriniai žodžiai, kitų apkaltinimas, remiantis nuogirdomis, nuomonėmis ar savo įsitikinimais, agresyvus savosios nuomonės skelbimas ir piršimas, maištavimas prieš autoritetus: vadovus, aukštesnio statuso kolegas, valdžią dažnai dangstomi šūkiu „Aš esu laisvas žmogus ir laisvai elgiuosi!“
Kuo skiriasi laisvo žmogaus elgesys nuo chamizmo? Kokias psichologines problemas slepia toks „laisvas elgesys“? Kaip tinkamai reaguoti, kai kas nors į mus taip „laisvai” reaguoja”? Kaip iš tiesų tapti laisvu žmogumi?

Kaip nutinka, jog atrodytų karštos meilės pagimdyti dviejų žmonių santykiai netrunka pavirsti pragaro liepsnomis alsuojančia priklausomybe? Kodėl tokie du skirtingi žmonės nusprendė būti kartu? Kodėl jie ir toliau lieka tame juos smaugiančiame ryšyje? – laužo galvas tų „mylimųjų” draugai ir artimieji.
Meilės santykių svarbiausias momentas – kiek esame pajėgūs nusibraukti savo iliuzijų voratinklius ir matyti kitą žmogų be pagražinimų. Sėkmė ateina, kai nubrėžiame ribą tarp iliuzijų (lūkesčių, fantazijų) ir svajonių. Svajoti apie meilę ir mylėti kitą su jo stiprybėmis ir silpnybėmis.

Nesistebime, kad reikia saugoti šalies sienas nuo priešų. Suprantame, kad būtina stiprinti organizmą, jog jo imuninė sistema susidorotų su įvairiausiais ligų sukėlėjais. Rūpinamės savo turto ir namų apsauga. Tačiau pasirūpinti savo emocinėmis ir dvasinėmis ribomis pamirštame. Leidžiame save menkinti, „plauti mūsų protus“, versti daryti tai, ko nenorime, patys sutinkame atsisakyti savo vertybių ir įsitikinimų iš baimės prarasti darbą, meilę, dėmesį, statusą.
Kas yra vidinės ribos? Kaip jas saugoti ir ginti? Kodėl būtina tai daryti?

Kaip gyventi poroje? Ar reikalauti, kad kitas elgtųsi, kaip aš noriu, ar prisitaikyti prie kito norų ir lūkesčių? Kitaip tariant – dominuoti ar paklusti? O gal gali būti ir trečias sugyvenimo kelias?
Kodėl neretai poros partneriams sunkiai sekasi susikalbėti neengiant, nežeminant ir nevarginant kito? Nors nuolat kalbame ir reikalaujame santykiuose lygybės, deja, taip sunkiai sekasi jos siekti. Vis dar bendradarbiavimą, kompromisą ar savarankiškumą suvokiame ir vertiname tiesiog kaip teorines sąvokas. O kaip atrodo poros santykiai, kai šios sąvokos virsta tikrove?

Liaudyje jos vadinamos barakudomis. Tai moterys, kurios ieško vyro, tačiau ne bet kokio,o respektabilaus, pinigingo. Joms nesvarbu jausmai jam, nesvarbu, ką tas vyras veikia ar kaip jis atrodo, nesvarbus jo amžius, tautybė, išsilavinimas. Jos įsitikinusios, kad dėl savo grožio, jaunystės ar moteriškų paslaugų yra vertos kad toks vyras pasirūpintų jomis ir jų prabangiu gyvenimu.
Iš kur kyla toks išnaudotojiškas moterų požiūris? Kodėl vyrai su juo taikosi ar netgi jį laiko moteriškumo išraiška? Kaip išnaudotojiškumas gali būti maskuojamas?

„Kaip tau ne gėda!“ – gero elgesio moko tėvai savo atžalą. Mažajam tai reiškia, jog jis yra blogas vaikas. Augant vaikui, jame auga ir gėdos jausmas. Neretai šis tėvų auklėjimo metodas vaikui palieka drovumo, pesimizmo, nevisavertiškumo pasekmes.
Kodėl gėdos jausmas, būtinas žmones išlaikyti kartu, virsta demonu, skatinančiu bėgti nuo žmonių?

Dar prieš keletą dešimtmečių žmones, gyvenančius ne poroje, aplinkiniai laikė nevykėliais. Tuo tarpu šiandien sociologai ir psichologai pastebi Vakarų civilizacijoje itin greitai plintantį reiškinį – gyventi vienam. Tie vienišiai – socialūs, itin sėkmingi, aktyvūs žmonės. Jie daug kuo domisi, keliauja, ieško iššūkių. Jie – heteroseksualūs, svajoja apie gyvenimo partnerį ar partnerę, šeimą, vaikus, tačiau nebijo pragyventi gyvenimo ir vieni. Šie žmonės atsparūs aplinkos spaudimui kuo greičiau kurti šeimą, kuo anksčiau gimdyti vaikus ir įgyvendinti politikų poziciją – jei myli tėvynę, pagimdyk jai vaikų.
Koks tai reiškinys – gyventi vienam?

Kaip atrodo gyvenimas tarp „aš viską galiu“ ir „aš nieko nepajėgiu“, tarp „aš geriausias“ ir „aš nevertas“? Kai kas žengia per gyvenimą įpuldamas į vieną iš šių dviejų kraštutinumų. Žvilgsnis į gyvenimą iš paukščio skrydžio arba iš kirmino pozicijos – jų būties išraiška.
Ar lengva pakelti tokių žmonių buvimą šalia tarpusavio ar darbo santykiuose? Ką jie iš tikrųjų gali? Kaip reaguoti į pernelyg išpūstas ambacijas ar tikrovės neatitinkantį savęs menkinimą?

Apklausų rezultatai skelbia – jaunoji karta pasiruošusi dirbti net ir nemėgstamą, bet gerai apmokamą darbą. Įdomu kodėl? Ar jaunieji darbuotojai susimąsto, kiek ilgai jie galės taip dirbti ir kaip tai paveiks jų gyvenimus apskritai?
Esama darbuotojų, kurie tvirtina esantys laimingi, nes gali dirbti mėgiamą darbą. Jiems nesunku ryte keltis, nevargsta, kai tenka ilgėliau padirbėti, negąsdina netikėti iššūkiai. Ne vieną tokį laimingąjį aptiksime bet kurioje profesijoje, bet kurioje darbovietėje. Kas tie patenkintieji? Kuo jie skiriasi nuo suraukusiųjų nosis?

Gyvename kultūroje, kur vis dar gajus stipraus žmogaus (ypač vyro) stereotipas. Stiprumas suprantamas kaip galėjimas dantis sukandus laužtis per užrakintas duris, stojant širdžiai bėgti maratonus, kentėti beviltiškose situacijose ir save įtikinėti, kad tos situacijos visai ne tokios jau ir beviltiškos. Tokie „stipruoliai“ vergauja racionalumui ir logikai, niekinamai žvelgdami į emocijas ir pojūčius.
Smagesnė žinia – vaikai ir jaunuoliai žvelgia į pasaulį gerokai kitaip. Emocijos jiems – sudėtinė gyvenimo dalis, todėl šie žmonės dažniau džiugūs nei pikti ar nerimaujantys, jie energingesni, kūrybiškesni ir lankstesni.
Kaip išvalyti neteisingų įsitikinimų voratinklius ir į gyvenimus grąžinti emocijas: gyvybę, spalvas ir jėgą?