Rudenį Juodąjį Venecijos liūtą pelnęs ilgametražis vaidybinis Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“ - jau Lietuvoje. Šiam filmui parodyti Karmėlavoje - Lauryno gimtinėje ir filmo veiksmo vietoje - iškilo specialus kino teatras; tai - svaotiška duoklė miesto bendruomenei, nuoširdžiai prieš kelerius metus priėmusiai filmavimo komandą. Pokalbis su režisieriumi apie emocinį miestų kraštovaizdį, gedėjimo procesus, „Piligrimų“ kūrimą ir režisierių atsakomybę karo Ukrainoje akivaizdoje.

Kino kritikė Monika Gimbutaitė apžvelgia Pablo Larraino filmą „Spencer“.

Ved. Austėja Kuskienė

Šiauliuose gimusi režisierė Greta Griniūtė Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų fetsivalyje pristatė pirmą Lietuvoje savo filmuotą filmą „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“. Kodėl Greta Lietuvos kino kūrėjų kontekste jaučiasi „šiek tiek juoda avimi“? Ir ko pasigenda lietuviškame kine?

„Formaliai „Betmenas“ tikrai yra detektyvas. Tamsos riteris jame ne šaudo ir gaudo, bet renka įkalčius, stengiasi įminti žudiko paliekamas mįsles, veda dienoraštį, bendradarbiauja su policija, seka ir tardo įtariamuosius. Tačiau, pasikartosiu: čia tik formalumas“, - Matto Reeveso „Betmeną“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.

Ved. Austėja Kuskienė

Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolo“ apdovanojimą pelnęs Feliksas Abrukauskas sako, kad kino operatorius neturi teigti savo stiliaus ar braižo, o universalumas yra siekiamybė. Visgi kiekviename filme galime aptikti gero kino operatoriaus DNR. Apie operatorių DNR, laimėjimus atnešusius filmus ir darbą su režisieriais - pokalbis su F. Abrukausku ir „Gilės“ apdovanojimą pelniusia Meila Lileikyte.


Kino žurnalistė Ieva Šukytė domisi, kaip atrodo moterų reprezentacija Holivudo kine.

Ved. Austėja Kuskienė

„Kai 2019 metais pradėjome dirbti su ukrainiečiais, filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ kūrėjais, mes nė įsivaizduoti negalėjome, kad karas kino ekrane virs košmariška realybe“, – sako Irynos Tsilyk filmo prodiuserė Giedrė Žickytė. Ukrainiečių ir lietuvių kurtame filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierė pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Pokalbis su filmo prodiusere.

„Šiandien kviečiu, primygtinai rekomenduoju nuskubėti į filmą, kurį galima būtų apkaltinti eskapizmu, jei tai nebūtų vienareikšmiška jo stiprybė. Tegul pasitraukia šizofreniškai postmodernus „Žmogus-voras“ kartu su jo apologetu Jimmy Kimmelu. Neabejotinai daug žadantis naujasis „Betmenas“, vėl besiruošiantis slogučio ir įtemptos muzikos pagalba apsimesti rimtu kinu, gali toliau likti savo oloje,“ – apžvelgdamas Paulo Thomaso Andersono filmą „Saldymedžio pica“ rašo kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.

Ved. Austėja Kuskienė

Du tiesiog labai kiną mylintys vyrukai – Justas Pačinskas ir Darius Voitukevičius – pirmojo karantino pradžioje pradėjo rengti tinklalaidę „Pasiklydę ekrane“. Kaip patys sako, norėjo dalytis filmų, kuriuos sėdintieji namie galėtų pažiūrėti, rekomendacijomis ir palaikyti susidomėjimą kinu. „Pasiklydę ekrane“ susilaukė ne tik neįtikėtino populiarumo, bet ir „išaugo“ iš tinklalaidės rėmų: dabar Justas ir Darius ne tik rengia specialiuosius premjerinius seansus, bet ir kviečia į unikalius maratonus – pavyzdžiui, trijų dalių „Žiedų valdovo“ ar 8 serijų „Hario Poterio“ peržiūras. Kaip kalbant apie kiną laviruoti tarp masių ir intelektualų, tarp komercinių ir autorinių filmų?

„Vytautas Kernagis – retos charizmos asmenybė, iš kiekvieno kadro spinduliuojanti nepakartojama energija ir todėl lengvai prikaustanti dėmesį. Tačiau bet kokio papildomo konteksto stoka lemia, kad ilgainiui filmas pradeda priminti Facebooko, Instagramo ar kokio kito socialinio tinklo vaizdelių srautą. Mėginimas istoriškai įprasminti vaizduojamus įvykius režisieriaus iškeičiamas į betarpiškumą. Arba, veikiau, į jo iliuziją,“- Andriaus Lekavičiaus filmą „Kernagis“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.

Ved. Austėja Kuskienė

„Šitą filmą norėjau padaryti ne kaip paminklą, o kaip portretą. Paminklas paprastai būna ant pakylos, tu į jį žiūri iš apačios į viršų, tarsi aukštindamas, o portretas paprastai kabo akių lygyje ir ryšys čia yra betarpiškesnis. Nuo pat pradžių norėjosi parodyti žmogų – ne maestro, ne žvaigždę,“ – sako dokumentinio filmo „Kernagis“ režisierius Andrius Lekavičius.

Pokalbis apie iššūkius kuriant archyvinės dokumentikos filmą, santykį su pagrindiniu filmo veikėju Vytautu Kernagiu ir filmui parinktą auditoriją.

Ved. Austėja Kuskienė

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, nacionaliniai stendai trumpametražių filmų mugėse, Open Talks, mentorystės programa kino ir TV moterims, įvairios trumpametražių filmų programos – tai tik dalis, su kuo jau dešimtį metų dirba lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. O tiksliau – dvi nepailstančiai trumpametražį kiną populiarinančios Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė ir Gabrielė Cegialytė. Apie agentūros pradžią, griaunamus stereotipus ir vis stiprėjantį trumpametražį lietuvišką kiną – pokalbis laidoje.

„Neužtenka vien sukurti gerą juostą, pirmiausia svarbu strategiškai apgalvoti, kur įvyks jos premjera. Didieji tarptautiniai kino festivaliai tapo apdovanojimų žaidimo dalimi. Jeigu pažvelgsime į paskutiniojo dešimtmečio geriausio filmo „Oskarų“ nugalėtojus, visi jie turėjo premjeras Venecijos, Tellurido, Toronto arba Kanų kino festivaliuose,“ – kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia filmų, siekiančių apdovanojimų, komunikacijos strategijas.

Ved. Austėja Kuskienė

Po išties ilgos pertraukos Lietuvos vaikai vėl gali pasižiūrėti nacionalinį produktą, skirtą tik jiems – režisierė Agnė Marcinkevičiūtė kviečia į nuotykių filmą vaikams „Lobis“. Kaip sudominti šiuolaikinius vaikus, persisotinusius medijų siūlomu turiniu? Ar lengva suvaldyti vaikų aktorių komandą? Galų gale, kodėl taip retai turime lietuvių kurtus filmus vaikams? Pokalbis su režisiere Agne Marcinkevičiūte ir kompozitoriumi Titu Petrikiu.

Kino kritikas, semiotikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia Mike Mills filmą „Drąsiau drąsiau“ („C'mon C'mon“, 2021).

Ved. Austėja Kuskienė

„Ligoninėje žiūrėdamas filmus galvodavau: aš irgi turiu žiauriai gerą biografiją, prilygstančią Holivudo filmui. Ir noriu padaryti filmą,“ - pasakoja režisūros studentas Rinaldas Tomaševičius, kurio filmas „Paskutinis kartas“ buvo pristatytas Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje. „Paskutiniame karte“ pasakojama trijų narkomanų istorija, bandymas atsistoti ant kojų ir pakeisti savo gyvenimą kita linkme. Pasak filmo režisieriaus, beveik viskas filme grįsta jo patirtimi.

Sergejaus Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.

Ved. Austėja Kuskienė

Giedrės Žickytės „Šuolis“ bei „Meistras ir Tatjana“, Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ „Valstybinės laidotuvės“, Mindaugo Survilos „Sengirė“ - tai tik keli paskutiniais metais itin daug dėmesio susilaukę filmai, su kurių montažu dirbo Danielius Kokanauskis. Kodėl montažo režisieriui arčiau širdies dokumentika? Kaip bendrauti ir bendradarbiauti su tokiais skirtingais režisieriais? Ir ar išties montažo režisieriaus darbas yra tiesiog „kadrų klijavimas“?

Kino kritikas ir semiotikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia J. Coeno „Makbeto tragediją“.

Ved. Austėja Kuskienė