Prieš penkiolika metų knygą „Prozos būsenos“ išleidusi literatūrologė Jūratė Sprindytė ne tik atskleidė, kaip žanrų ir naujovių požiūriu išsprogo laisvę atgavusi Lietuvos literatūra, bet ir nubrėžė svarbiausias to meto tendencijas – kamavimąsi dėl nesenos sovietinės praeities, įsitvirtinusią orientaciją į romaną, prozos esėjimą, euroromano polinkį į kičą ir tuštybę bei daugelį kitų.

Šįkart „Pirmame sakinyje“ su Jūrate Sprindyte kalbamės, kaip Lietuvos proza pasikeitė per pastaruosius penkiolika metų. Ar lygindami su ano meto prozos būsenomis, galime pamatyti naujus pokyčius ir literatūrinius polinkius, ir ar naujos prozos būsenos mūsų nenuvilia?

Nuotraukos autorius – Redas Vilimas, BFL.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta