Lietuvoje kol kas neišleista nė viena grožinės literatūros knyga, pritaikyta žmonėms, turintiems intelekto negalią ar bet kokių skaitymo sunkumų. Tačiau ne už kalnų turėtų pasirodyti pirmoji – Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“.

Kokiu metodu dirbama su literatūra, kad jos prasmė ir vertė nebūtų prarasta, tačiau siužetą, jausmų peripetijas ir istorinį kontekstą suprastų visi, norintys skaityti, bet dažnu atveju į rankas gaunantys tik vaikiškas knygas ir žurnalus?

Apie lengvai suprantamą kalbą – su Audiosensorinės bibliotekos vadove Inga Davidoniene ir VU Filologijos fakulteto mokslininke Justina Bružaite-Liseckiene.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta