Šįkart paskaita bus apie liaudiškąjį pamaldumą. Klausysimės istorikės Modestos Pakalnytės paskaitos „Lietuvos parapijų špitolės ir špitolininkai katalikiškosios Apšvietos epochoje“.
Špitolė – lenkiškas žodis, reiškiantis prieglaudą seneliams, elgetoms, neįgaliesiems, įsipareigojantiems pagal galimybes patarnauti bažnyčioje. Lietuvoje špitolės pradėtos steigti XVI a. Prie parapinių bažnyčių kone visuotinai paplitusios XVII a., jos tapo itin reikšmingu pastoracinės struktūros elementu, kuomet ir Bažnyčia, ir Valstybė didelį dėmesį ėmė skirti socialinės rūpybos organizavimui ir reglamentavimui. Bažnyčios hierarchai primygtinai siūlė steigti naujas ir remontuoti senas špitoles, parapijų vargšams užtikrinti prieinamą medicininę pagalbą. Šie reikalavimai ne visada susilaukdavo norimo atsako, o vyskupų raštai dažnai likdavo tik formalumu, tačiau pradėjus vykdyti nuodugnesnes vizitacijas buvo sulaukta teigiamų pokyčių.
Įrašyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2019 m. lapkričio 14 d.

Diskusija „Kas nužudė literatūros kritiką?“. Išgirsime pokalbį apie dabartinę kritikos padėtį. Sužinosime, kad apie 31 proc. žmonių į rankas nėra paėmęs nė vienos knygos. Įrašyta Nacionalinėje dailės galerijoje rugsėjo 21 d.

Diskusija „Visuomenė tyli, o knygos kalba“. Moderatorė Birutė Rutkauskaitė. Laidoje aptariama, kodėl psichinės ligos taip stigmatizuojamos. Ar paveiki psichologinė pagalba ir kaip pastebėti, kad žmogus nori išeiti iš šio pasaulio ir kt.
Įrašyta Nacionalinėje dailės galerijoje rugsėjo 21 d.

Istorikės Vidos Girininkienės paskaita labiau primins neakivaizdinę ekskursiją po senąsias Vilniaus kapines. Daugiausia dėmesio bus skiriama Rasų, Šv. Petro ir Povilo (dar vadintų „Saulės“) ir Antakalnio kapinėms. Vida Girininkienė – viena pirmųjų Lietuvoje susidomėjusi kapinių kaip kultūros paveldo dalies tyrinėjimais paskaitoje pateikia istorinių žinių apie kapinių vienoje ar kitoje vietoje atsiradimą, jų paskirtį, architektūrinį ir landšaftinį savitumą, primena ten palaidotus įžymius žmones, aptaria istorinių Vilniaus amžinojo poilsio vietų dabartinę padėtį.

Pasirodo, senovėje miestiečiai dažnai neišvengdavo prievolės suteikti gyvenamąsias patalpas valdovo dvariškiams ar valstybės pareigūnams. Apie tai menotyrininko dr. Mindaugo Paknio paskaita „Vilniaus miestiečių prievolė priimti svečius XVI-XVII amžiuje“. Vilniuje rinkdavosi įvairios komisijos, vykdavo Vyriausiojo Tribunolo sesijos, buvo priimami aukšto rango svečiai. Kadangi erdvių užvažiuojamųjų namų mieste nebuvo, XVI amžiaus antroje pusėje vilniečiams įvesta nauja prievolė – priimti svečius savo namuose. Kokiais atvejais būdavo apgyvendinami atvykėliai, kas jie tokie buvo ir pagaliau, kokias sąlygas svečiai turėdavę vilniečių namuose?

Fribūro universitetas (1889–2019) – dvasios ir žinių, tautų ir kultūrų sandūroje. Girdėsite du pranešimus, įrašytus Bažnytinio paveldo muziejuje. Pirmąjį skaitys Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkas dr. Vykintas Vaitkevičius. Antrasis paranešėjas – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto darbuotojas dr. Justinas Dementevičius. Jo tema „Intelektualinės kirmgraužos. Fribūro universiteto patyrimai atkurtoje Lietuvoje".

Nuo Yuvalio Noah Harario ir jo „Homo sapiens“ pasirodymo 2011 metais galime drąsiai skaičiuoti negrožinės literatūros augimą, o pastaraisiais metais ir akivaizdų jos suklestėjimą bei masinį skaitomumą. Kas lėmė ir lemia, kad tokios knygos yra paklausios ir skaitomos būtent dabar? Apskritai, kodėl vis daugiau žmonių skaito faktinę literatūrą, išmoningai parašytas biografijas, bet ne grožinius tekstus? O jeigu atsigręžtume į lietuvių negrožinių knygų pasaulį, kodėl mūsų negrožinė literatūra yra kitokia nei, pavyzdžiui, anglakalbio pasaulio? Gal todėl ir neturime lietuviškojo Harario, bet ar jo mums išties stinga ir reikia? Šiuos ir kitus klausimus diskusijoje apie negrožinės literatūros knygas gvildens tie, kurie jas skaito, kritiškai reflektuoja ir leidžia. Dalyvauja Gediminas Baranauskas, Marija Šupa, Audrius Ožalas. Moderuoja Jūratė Čerškutė.
Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d.

2019-uosius Seimas yra paskelbęs Jono Žemaičio-Vytauto metais. Pratizaninis karas prieš sovietų okupaciją išryškino daugelį pasiaukojusių laisvės kovotojų. Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas tarp jų užima ypatingą vietą. Jis net vadinamas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Paskaitą apie jį skaito Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė. Ji sako, kad rėmėsi Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės (tai Jono Žemaičio marti) straipsniu „Generolo Jono Žemaičio vaidmuo partizaniniame kare".

Prieš 110 metų Sankt Peterburge Sergejaus Makovskio salone eksponuota Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vasilijaus Kandinskio ir Marianos Veriovkinos kūrinių, kurie sulaukė neigiamos kritikų reakcijos, bet plačiai išgarsino jų kūrėjus.
Klausysimės menotyrininkės dr. Laimos Laučkaitės paskaitos „Čiurlionis, Kandinskis ir Veriovkiną – ar jie buvo pažįstami?“
Laima Laučkaitė, menotyros daktarė. Parašė monografijas „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje”, „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ ir kt.

Nepriklausomos Lietuvos kultūros istorijos kardiogramoje užfiksuotas ne vienas atvejis, kuomet menininko tekstas, spektaklis ar perfomansas supurtė visuomenę ir iššaukė prieštaringas reakcijas. Šiuokart epicentre – Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“.
Ką su šiais skandalais susijusi audringa polemika gali mums pasakyti apie kūrėjų intencijas, susiklosčiusią situaciją konkrečiame meno lauke, pagaliau – apie konfliktuose dalyvaujančias interesų grupes ar visuomenės mentaliteto ypatumus? Ar kūrėjo laisvė yra absoliuti? O gal rašytojui, kaip ir mokslininkui ar pedagogui, galioja toks supratimas kaip atsakomybė. Tik kas šiuo atveju turi brėžti atsakomybės ribas?
Dalyvauja Loreta Mačianskaitė, Vaidas Jauniškis, Giedrė Jankevičiūtė ir Vytautas Ališauskas. Moderuoja Aurimas Švedas. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d.