Lina, dar visai neseniai palaidojusi savo sūnų, atvirai dalijasi visais jausmais: „Net ir mums, išgyvenusiems širdies transplantaciją sūneliui, nebuvo paprasta priimti tai, kad tokie atvejai nutinka, tik kažkam mirus“. Linos Šerėnienės sūnaus Edvardo atvejis ypatingas tuo, kad tai buvo tik ketvirtasis atvejis Lietuvos organų ir donorystės istorijoje, kai asmuo, pats gyvenęs su donoriniu organu, po savo mirties gelbsti kitus. Edvardukas sunkia širdies liga sirgo nuo gimimo, transplantacijos stebuklą berniukas patyrė būdamas trejų metų. Po širdies persodinimo jis išgyveno septynerius metus. Po Edvardo mirties vienas jo inkstas buvo paimtas ir sėkmingai transplanuotas jaunai merginai.

Nacionalinio transplantacijos biuro vadovė Audronė Būziuvienė laidoje dėkoja visiems mirusių donorų artimiesiems už kiekvieną „taip“ ir džiaugiasi, kad tų „taip“ daugėja.

Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs: „Mes turime džiaugtis, kad medicina gyvybės tarnystėje, organų transplantacijoje atrado naują būdą tarnauti žmonijai saugant esminę asmens vertybę. Donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška žmogui.“

Ved. Žydrė Gedrimaitė