Nė keturiasdešimties metų neturinčios Anos gyvenimo istorijoje jau buvo: įgimta širdies liga, vaikystė ligoninėse, keturios širdies operacijos, vaikelio ir brolio netektys, laikas, kai teko ne tik gedėti, tačiau ir pačiai stengtis tiesiog išgyventi, kai dėl užspausto nervo galvoje prasidėjo paralyžius.
Ana laidoje sako: „Kai pas mane į ligoninę ateidavo mokytoja ir verkdavo, aš nesuprasdavau, kodėl. Aš gyvenau man įprastą gyvenimą“. O paklausta, ar lieka vietos gedėjimui, kai prie vienos netekties prisideda kita, Ana atsako: „Ne. Tada supratau, kad gyvenimas skilo į dvi dalis: į gyvenimą „prieš“ ir gyvenimą „po“. Ir, nors buvo visokių minčių, dar supratau – aš myliu gyvenimą!“

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kartais gyvenime ilgai turime jausmą, kad mums kažkas ne taip. Stengiamės labiau, prisitaikome tyliau, pavargstame greičiau – ir vis tiek atrodo, kad pasaulis veikia pagal kitokias taisykles.
„Atrodo, gyveni gyvenimą ir visą laiką jautiesi, kad kažkas tau negerai. Kai gauni diagnozę, supranti, kad nesi brokuotas ar „klaida“, tiesiog tavo smegenys veikia kitaip“, - sako Elita. „Sunkiausia buvo suprasti, kad visas mano gyvenimas iki diagnozių nustatymo buvo viena didžiulė improvizacija“, - papildo Marius.
Kartais vienas atsakymas gali tapti pradžia labai ilgam palengvėjimui. Laidoje – keturiasdešimtmečių sesers ir brolio istorija apie gyvenimą prieš ir po ADHD ir autizmo spektro diagnozių nustatymą.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Ar žinai, kad žmogus gyvas, kol jaučia, kol leidžia sau klysti, būti pažeidžiamas, kol santykyje – su savimi ir kitu? Klausimas – ar tu šiandien gyvas?
„Stovėjau kaip ta mergaitė kaimo šokiuose, o staiga atsiradau mėsos parduotuvėje, kur svarbu ūgis ir svoris. Ir jei man gali pasiūlyti tik lubrikantus, tai gal aš pasirūpinsiu pati“, – apie patirtis pažinčių programėlėje „Tinderis“ pasakoja dramos terapijos praktikė, pedagogė, teatro režisierė, psichodramos vadovė, lektorė Vida Lipskytė. „Žmogus gyvas, kol gyvas“ – tokia šios laidos tema. „Kam tu tvarkai namus, jei į tavo namus niekas neužeina?“ – klausia pašnekovė ir kviečia „nusiimti karūnas“, leisti sau būti tikruoju savimi.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Aš moku gražiai pakalbėti. Dažnai žmonėms atrodo, kad man viskas visada labai gerai, tačiau, kai jie mane pažįsta geriau, sužino, kad būna tokių momentų, kai mano kūnas mane erzina“, - sako Matas Geležauskas – vertėjas, mokytojas, nuo vaikystės turintis cerebrinį paralyžių, ir paprašo pokalbio metu kuo mažiau kalbėti apie negalią.
Matas skaityti išmoko būdamas ketverių metų ir, suprasdamas, kad jis niekada negalės dirbti fizinių darbų, rinkosi kalbas ir vertėjo bei mokytojo darbą. Laidoje vyras pasakoja ir apie draugus, pažinčių ir draugysčių su merginomis istorijas: „Dar studijų metais viena mergina manęs paklausė – ar ten pas tave veikia viskas taip, kaip turi veikti?“ O pokalbiui pasisukus apie tikslų siekimą, Matas klausia: „Koks tavo pasiteisinimas, kad negali vieno ar kito dalyko padaryti?“ Ir priduria, kad žmogui, turinčiam negalią, labai svarbus tėvų ir kitų artimųjų teisingas palaikymas ir nukreipimas, kartais net ir pastūmėjimas veikti, o ne gailestis.


Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Jau šią savaitę knygų prekybos vietas pasiekė Barboros Suisse knyga „Kolegos. Kaip bendradarbiams ir vadovams būti draugiškiems negaliai“. Knygoje – dvidešimt žmonių su negalia gyvenimo ir profesinės istorijos. Tarp jų - ir tų žmonių, kuriems įdarbinimo tarpininkai SOPA padėjo rasti savo vietą darbo pasaulyje. Šioje laidoje – pokalbis apie darbą, kolegas ir supratimą. Laidoje dalyvauja Barbora Suisse ir Tatjana Pleskevičienė – knygos autorė ir iliustratorė, „Draugiški autizmui komanda“. Abi moterys – autistiškų vaikų mamos, o Tatjana ir pati autistiška.
Paklausus, jei skaitytojas prisimintų tik vieną mintį iš knygos, kokia ji turėtų būti, abi pašnekovės vienbalsiai sutarė – nepamiršti paklausti: „Gal einam kavos, kolega?“ ir „Ko tau reikia, kad galėtumei būti savimi?“


Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Gydytoja anesteziologė reanimatologė, pirmosios pagalbos instruktorė Jekaterina Romanovienė sako: „Pirmosios pagalbos kursai – pirmiausia tam, kad prireikus, galėtume padėti savo artimajam“.
„Matėsi, kad praeiviai šalinasi tos vietos, kur gulėjo žmogus, kuriam reikėjo pagalbos. Kai jau jį gaivinau, tik viena moteris iš tolo paklausė manęs, ar gali man kuo nors padėti“, – pasakoja Vygis Radžiukynas, kraujo centro darbuotojas, kraujo donoras, kuriam ne kartą teko realiai gaivinti žmogų.

Kodėl žmonės dar vis nelabai noriai renkasi pirmosios pagalbos kursus? Kas dažniausiai „paralyžuoja“ žmogų kritinėse situacijose – nežinojimas, ar baimė suklysti? Ką kiekvienas žmogus privalo mokėti, net jei niekada nėra lankęs kursų? „Pirmoji pagalba prasideda nuo sprendimo nelikti nuošalyje, nebūtina būti mediku. Patikrink! Paskambink! Padėk!”, – atsako abu pašnekovai.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Tavo asmeninis gyvenimas nuo šiol baigėsi“, – kartu su žinia apie sūnaus diagnozę išgirdo tinklaraštininkė Ilona Plavska, į ką ji visiems atsako kuriamu projektu „Autizmas – ne nuosprendis“. Laidoje moteris prisipažįsta: nors ir labai norisi kurti pozityvų turinį, pačiai susitaikyti su situacija prireikė pusantrų metų, o kiekviena diena yra tarsi mokykla, kurioje ji mokosi kartu su savo sūnumi ir aplinka.
Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Smegenys, kaip ir raumuo, ką treniruoji, tą ir turi. Jei mums pavyksta nulaužti „išgyvenimo režimą“, mes stipriname save“, – pasakoja laidos viešnia psichologė, vadybos konsultantė Solveiga Grudienė. Dėkingumas yra galinga emocija, galinti padidinti laimės jausmą, o taip pat pagelbėti sunkiais gyvenimo momentais.
Kodėl ir kaip į mūsų gyvenimus ateina dėkingumas būtent tuomet, kai išgyvename sudėtingus etapus? Kokia dėkingumo nauda? Ką apie tai sako tyrimai? Nuo ko pradėti dėkoti, kaip atrasti dalykus, už kuriuos galime būti dėkingi? Kokios praktikos rekomenduojamos?
Paskutinėje šių metų laidoje – pokalbis apie dėkingumą ir jo galią.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Šventės neretai kelia ne tik džiaugsmą, bet ir nerimą. Ir vienišumas švenčių metu gali sukelti stipresnius jausmus. Kaip sušvelninti šį jausmą, padėti sau ir kitiems ne tik švenčių metu, laidoje pasakoja Aldona Katilienė ir Laura Balčiūtė – projektų 60+ autorė ir senjorų draugė.
„Aš gyvenimą švenčiu, nebūnu viena, einu į žmones ir būnu su žmonėmis, gyvenu savo gyvenimą”, – pasakoja 77-erių Aldona, kurios gyvenimas pilnas savanorystės ir įvairių veiklų. „Noriu jaunus žmones pakviesti pabendrauti su senjorais, gal tiesiog pasivaikščioti, arbatos atsigerti“, – laidoje sako Laura. O Aldona dar kviečia nepamiršti dėkoti ir apsikabinti, kad „akys žibėtų ir širdyje šviesu būtų“.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Man išgyventi labiausiai padėjo skaudžios patirties įprasminimas, bendruomenės, kurioje jaučiuosi saugiai, radimas“, - sako Viktorija Andreikėnaitė – SafeTalk ir A-SIST mokymų lektorė, „Žvelk giliau“ projekto ambasadorių koordinatorė, daugiau nei prieš dvidešimt metų išgyvenusi tėčio savižudybę.
„Labai svarbu, kad kiekvienas žmogus pastebėtų galimos savižudybės artėjimo ženklus“, - laidoje pasakoja Julija Meišimė – Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijos pirmininkė.
Gyvename sudėtingu metu – visuomenės susiskaldymas, karo grėsmė, artėjančios šventės, kaip ir daugybė blizgučių dar labiau paaštrina psichikos sveikatos problemas. Laidoje priminimas, kas labai svarbu kiekvieną dieną, į ką turėtume atkreipti dėmesį, kaip elgtis, kad padėtume tiek sau, tiek greta esančiam išgyventi emocines duobes. Pašnekovės pasakoja, kad labai svarbu mokėti padėti ne tik kitam, tačiau ir pačiam sau. Gruodžio 13- oji - Šviesos, šv. Liucijos diena. Šviesus pokalbis apie su-dėtingus dalykus.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.