Draugystė veža. Ved. Žydrė Gedrimaitė

Jau planuojate atostogas? Kokius namų darbus reikia padaryti žmonėms, turintiems negalią, jei planuose kelionė į Graikiją – ne tik senovinių griuvėsių ir gražių salų šalį, bet ir Vakarų civilizacijos lopšį bei mitologijos, šimtmečius žavinčios žmoniją, gimtinę? Ar Akropolis, kiti istoriniai bei kultūriniai objektai prieinami visiems? Kaip priima žmones su negalia aplinkiniai šioje šalyje?
Pokalbis su socialinio verslo „Unikalus šokis“ įkūrėja ir vadove, organizacijos „Unikalus gyvenimas“ direktore, „Lietuvos galia“ bei „Poveikio akademijos“ laimėtoja Rita Juškyte ir kelionių vadove Graikijoje Laura Kaikaryte-Moysidou.
„Labai džiugu, kad Akropolis yra pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia, tačiau rasti liftą tikrai buvo iššūkių“, - pasakoja Rita, kuriai neseniai su kolega, turinčiu judėjimo ir regos negalią, teko lankytis Atėnuose. „Tokia jau yra graikiška kultūra, kad neretai būna neaišku, kas už ką atsakingas“, - sako kelionių vadovė Graikijoje Laura ir pataria žmonėms su negalia, jų artimiesiems kelionei ruoštis iš anksto.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Pokalbis su tėčiu ir dukra – Arnoldu ir Egle Stasiuliais, kurie neseniai grįžo iš savo gyvenimo kelio - kartu įveikė Camino Santjago kelią. Tai buvo ne tik nueiti kilometrai, pasiektas tikslas, tačiau ir nueitas didelis kiekvieno atskirai bei abiejų kartu – tėčio ir dukros kelias.
„Vaikų ir tėvų santykis yra augantis. Jis yra taip sukurtas, kad turi jį visą gyvenimą ugdyti ir mokytis. Buvimas su Egle dabar yra pamokos ir man, ir jai. Ir būtėnt šis būdas – keliavimas Camino keliu, buvo tinkamas ugdyti santykį būtent su šia dukra. Su kitomis dukromis, ko gero, to daryti negalėčiau, tam yra kiti būdai“, - sako trijų dukrų tėtis.
„Galvoju, kad, kai esi vaikas, paauglys, uždedi filtrus žmonėms, ypatingai patiems artimiausiems – tėvams, sesėms, kokie jie yra, ką jie gali, ko ne. Šiame kelyje stengiausi atverti akis ir pamatyti – o kas yra mano tėtis?“, - laidoje sako Eglė.
Pašnekovai pasakoja, kaip keitėsi tėvo ir dukros ryšys, kai Eglė buvo vaikas, paauglė ir dabar, jau suaugusi moteris. Dalijasi bendrame kelyje išmoktomis pamokomis ir sako: „Buitis Camino yra pasirūpinimas savimi. Ir tai, ko gero, yra svarbiau nei žingsniavimas. Ir nepamirškime, visada yra kelias, visada turime ir kur, ir su kuo eiti, tik reikia sekti rodyklėmis“.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Visiems mums, kurie jaučiasi brokuoti, kurie dar šįryt žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir akimirksniu atrado, ką pakeisti, panaikinti ir užmaskuoti, visiems, kurie užaugo jausdamiesi vieniši, nesuprasti ir nepritampantys draugų kompanijose, kad ir kiek stengtųsi, ir visiems, kurie nuo pat mažens nesijautė, o galbūt ir šiandien nesijaučia mylimi, tenoriu pasakyti, kad visa tai normalu...“, – tai ištrauka iš Austėjos Šidlauskaitės knygos „Gimę jausti“.
„Gimę jausti“ – jaudinanti, atvira, tačiau daug šviesos talpinanti knyga apie tai, kaip priimti savo jautrią prigimtį. Knygos autorė Austėja Šidlauskaitė dalyvauja šioje laidoje, pasakoja savo asmeninę istoriją, ką jai teko išgyventi, mėginant priimti ne visada ją priimantį pasaulį.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Lietuvos respublikos įstatymuose jau yra įtvirtinta nuostata apie šunį pagalbininką. „Šuo pagalbininkas“ apima ir „šuns vedlio“ sąvoką. Tačiau dar neretai pasitaiko atvejų, kai visuomenė apie šunis vedlius, šunis asistentus žino mažai ir dėl to kyla daug skaudžių nesusipratimų.
Laidoje - pokalbis apie šunis vedlius, šunis asistentus. Kodėl jie svarbūs, ką ir kaip jie daro, kaip dresuojami, kas daroma valstybiniu lygmeniu šiuo klausimu, kuo skiriasi šunys vedliai ir šunys asistentai?
Savo patirtimis ir žiniomis dalinasi Irina Liubertė – ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrėja, nevyriausybinės organizacijos „Šunys asistentai“ įkūrėja, pati turinti negalią ir pagalbininkę - asistentę kalytę Aurą, Oksana Dobrovolskaja – paralimpietė, dar vis gyvenanti Paryžiaus paralimpiados įspūdžiais ir laukianti savo šuns vedlio, Vaidotas Glodenis – dresuotojas, Tarnybinės šunininkystės klubo steigėjas, ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis.
„Aš svajoju į Los Angelo paralimpines žaidynes vykti kartu su Rubbi“, - sako paralimpietė Oksana Dobrovolska. – Tai man yra labai didelė paspirtis ne tik aktyviai ruoštis sportinėms varžyboms, tačiau ir atsakingai dalyvauti šuns vedlio dresūroje“. „Aš negalėjau net įsivaizduoti, kiek man auksaspalvis retriveris Aura padės kasdienybėje“, - apie savo šunį asistentą, įspėjantį apie artėjančius skausmo priepuolius, pasakoja Irina Liubertė.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Nusprendžiau, kad gana, noriu išsilaisvinti ir, tuo pačiu įkvėpti kitus gyventi laisvai. Patikėkite, verta“, - sako Aistė Krušinskaitė, neseniai viešai prisipažinusi apie savo netradicinę seksualinę orientaciją.
„Kodėl yra manoma, kad heteroseksualioms poroms džiaugtis savo santykiais yra normalu, o homoseksualioms – tai tarsi neįmanoma?“ – piktinasi regos negalią turinti Irma Jokštytė - Stanevičienė, kuri yra ištekėjusi už vyro, judančio neįgaliojo vežimėliu, ir dalinasi kažkada išsakyta draugės mintimi: „Aš tau duosiu milijoną, ar tu sutiksi tapti lesbiete?“. - Juk niekas mūsų neįvels į homoseksualių žmonių ratą, jei mes neturime tokio potraukio“, - pasakoja Irma.
Laidoje, skirtoje Tarptautinei žmogaus teisių dienai, pašnekovės sako, kad jos yra dėkingos gyvenimui už dalykus, kurie vyksta ir per juos visi iššūkiai tampa prasme, nes jos gali kalbėti, veikti bei keisti žmonių požiūrį į nepatogias temas. Bei kviečia nepamiršti, kad visi mes esame unikalūs, ir visi norime būti saugūs, priimami, mylėti ir būti mylimi.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Taip, mūsų vaikai tikrai nepatogūs“, - sako sunkią kompleksinę negalią turinčius vaikus auginančios mamos. – „Žodis „nepatogu“ mus lydi kiekvieną dieną ir visur, kur mes su savo vaikais būname, ką bedarome. Jie napatogūs patys sau, nepatogūs aplinkiniams, kurie juos mato, nepatogus ir mūsų pačių gyvenimas“. Keturios mamos, auginančios tokius vaikus, įkūrė fondą „Nepatogūs“. Trys iš jų: Henrika Varnienė, Snežana Glebovė ir Laima Ingileikienė – dalyvauja šioje laidoje, skirtoje Tarptautinei žmonių su negalia dienai.
Sunki kompleksinė negalia – dar mažai plačiajai visuomenei pažįstama tema. Laidoje pašnekovės dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, pasakoja, su kokiomis problemomis ir džiaugsmais susiduria jos pačios ir jų vaikai. Ir kodėl buvo svarbu įkurti fondą, kuris rūpintųsi oriu ir patogiu gyvenimu jau užaugusiems, turintiems sunkią kompleksinę negalią vaikams, visiškai nepriklausomai nuo jų fizinių ar intelektinių galimybių.
„Mūsų vaikams taip pat reikia bendravimo, meilės, dėmesio, draugų. Mūsų vaikams reikia žinių, ugdymo, pažinimo“. „Kiekviena mama, auginanti sunkią negalią turintį vaiką, sugeba prisitaikyti ir šešios valandos miego paroje yra lobis“. „Kviečiame jungtis ir kitas mamas, auginančias „nepatogius“ vaikus, tai tikrai nauja paslauga, o ne fantastinis filmas“, - sako laidoje dalyvaujančios moterys.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Šiais metais jau 106 kartą minime Lietuvos kariuomenės dieną. Žmonės, turintys negalią, ir krašto gynyba - ar tai suderinama?
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos laikinoji viceministrė Kamilė Gogelienė laidoje sako: „Mūsų noras yra neatstumti tų žmonių, kurie savanoriškai nori prisidėti prie krašto gynybos”. Judėjimo negalią turintis šaulys Vaidas Stravinskas pasakoja: „Yra dalykų, apie kuriuos reikia labai pagalvoti, ar tikrai esi tam pasiruošęs, tačiau iškart nenurašyti saves. Tikrai krašto gynyboje yra sričių kuriose ir mes, žmonės turintys judėjmo negalią galime būti labai naudingi”.
Kamilė Gogelienė pasakoja, kad kolegos karininkai sako: „Kiekvienas karys ruošiasi karui”, priduria kad kariuomenėje romantikos mažai, tačiau tai nemažina norinčių savanorių tarnauti Lietuvos kariuomenėje skaičiaus. Šaulys Vaidas sako niekaip nesuprantantis tų, kurie stengiasi išvengti pareigos Tėvynei atlikimo ir pasakoja apie asmenines pamokas, įgytas kariuomenėje ir Lietuvos šaulių sąjungoje.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar įmanoma susilaukti vaiko po inksto persodinimo? Laima Kuckailienė – pirmoji pagimdžiusi moteris, serganti diabetu ir gyvenanti su persodintu inkstu Baltijos šalyse, įrodo - taip! Šiame jautriame, kupiname dėkingumo pokalbyje, du pašnekovai - Laima ir Virgilijus Zigmantavičius – pirmasis pacientas Lietuvoje, kuriam buvo atlikta kasos salelių transplantacija, atvirai dalijasi savo kelione, sergant diabetu.
Abu pašnekovai gyvena su transplantuotais inkstais, prieš tai teko išgyventi skausmingas dializes ir kitas procedūras. Jie abu diabetu susirgo dar vaikystėje ir pasakoja, su kokiais sunkumais tekdavo susidurti anksčiau. Abu sutaria, kad dabar yra daug daugiau informacijos ir paslaugų geriau kontroliuoti ligą. Laima sako: „Mes abu su sūnumi, kuriam jau 13 metų esame dėkingi donoro artimiesiems už lemtingą sprendimą“. Virgilijus papildo: „Diabetas nėra nuosprendis. Taip, gyventi reikia pagal griežtas taisykles, tačiau su artimųjų, medikų pagalba viskas yra įmanoma“.


Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar žinojote, kad, tinkamai pakeitę savo reakciją į vaiko elgesį, padedame jam ugdyti savivertę? O sąvoka „tolerancijos langas“ jums žinoma?
Laidoje pokalbis su Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininke Kristina Košel Patil ir VŠĮ „Augu kartu“ vadove Paulina Kuraitiene. Tėvystė ne sprintas, o maratonas – dar viena labai susijusi tema, nuskambėsianti laidoje.
Pašnekovės sako: „Jutiminės sistemos pažinimas, delfino, medūzos, raganosio, senbernaro ar kito gyvūno atpažinimas savyje, žinios, savirefleksijos gali kiekvienam žmogui gelbėti kasdieninėje veikloje“.
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ pristato dar vieną knygą lietuvių kalba „Jutimai: kaip padėti sau ir savo vaikui“. Pristatyme dalyvaus ir pati autorė Tanya van Dalen, bus organizuojami mokymai tėvams ir specialistams.

Ved. Žydrė Gedrimaitė