Lietuvos respublikos įstatymuose jau yra įtvirtinta nuostata apie šunį pagalbininką. „Šuo pagalbininkas“ apima ir „šuns vedlio“ sąvoką. Tačiau dar neretai pasitaiko atvejų, kai visuomenė apie šunis vedlius, šunis asistentus žino mažai ir dėl to kyla daug skaudžių nesusipratimų.
Laidoje - pokalbis apie šunis vedlius, šunis asistentus. Kodėl jie svarbūs, ką ir kaip jie daro, kaip dresuojami, kas daroma valstybiniu lygmeniu šiuo klausimu, kuo skiriasi šunys vedliai ir šunys asistentai?
Savo patirtimis ir žiniomis dalinasi Irina Liubertė – ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrėja, nevyriausybinės organizacijos „Šunys asistentai“ įkūrėja, pati turinti negalią ir pagalbininkę - asistentę kalytę Aurą, Oksana Dobrovolskaja – paralimpietė, dar vis gyvenanti Paryžiaus paralimpiados įspūdžiais ir laukianti savo šuns vedlio, Vaidotas Glodenis – dresuotojas, Tarnybinės šunininkystės klubo steigėjas, ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis.
„Aš svajoju į Los Angelo paralimpines žaidynes vykti kartu su Rubbi“, - sako paralimpietė Oksana Dobrovolska. – Tai man yra labai didelė paspirtis ne tik aktyviai ruoštis sportinėms varžyboms, tačiau ir atsakingai dalyvauti šuns vedlio dresūroje“. „Aš negalėjau net įsivaizduoti, kiek man auksaspalvis retriveris Aura padės kasdienybėje“, - apie savo šunį asistentą, įspėjantį apie artėjančius skausmo priepuolius, pasakoja Irina Liubertė.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Nusprendžiau, kad gana, noriu išsilaisvinti ir, tuo pačiu įkvėpti kitus gyventi laisvai. Patikėkite, verta“, - sako Aistė Krušinskaitė, neseniai viešai prisipažinusi apie savo netradicinę seksualinę orientaciją.
„Kodėl yra manoma, kad heteroseksualioms poroms džiaugtis savo santykiais yra normalu, o homoseksualioms – tai tarsi neįmanoma?“ – piktinasi regos negalią turinti Irma Jokštytė - Stanevičienė, kuri yra ištekėjusi už vyro, judančio neįgaliojo vežimėliu, ir dalinasi kažkada išsakyta draugės mintimi: „Aš tau duosiu milijoną, ar tu sutiksi tapti lesbiete?“. - Juk niekas mūsų neįvels į homoseksualių žmonių ratą, jei mes neturime tokio potraukio“, - pasakoja Irma.
Laidoje, skirtoje Tarptautinei žmogaus teisių dienai, pašnekovės sako, kad jos yra dėkingos gyvenimui už dalykus, kurie vyksta ir per juos visi iššūkiai tampa prasme, nes jos gali kalbėti, veikti bei keisti žmonių požiūrį į nepatogias temas. Bei kviečia nepamiršti, kad visi mes esame unikalūs, ir visi norime būti saugūs, priimami, mylėti ir būti mylimi.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Taip, mūsų vaikai tikrai nepatogūs“, - sako sunkią kompleksinę negalią turinčius vaikus auginančios mamos. – „Žodis „nepatogu“ mus lydi kiekvieną dieną ir visur, kur mes su savo vaikais būname, ką bedarome. Jie napatogūs patys sau, nepatogūs aplinkiniams, kurie juos mato, nepatogus ir mūsų pačių gyvenimas“. Keturios mamos, auginančios tokius vaikus, įkūrė fondą „Nepatogūs“. Trys iš jų: Henrika Varnienė, Snežana Glebovė ir Laima Ingileikienė – dalyvauja šioje laidoje, skirtoje Tarptautinei žmonių su negalia dienai.
Sunki kompleksinė negalia – dar mažai plačiajai visuomenei pažįstama tema. Laidoje pašnekovės dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, pasakoja, su kokiomis problemomis ir džiaugsmais susiduria jos pačios ir jų vaikai. Ir kodėl buvo svarbu įkurti fondą, kuris rūpintųsi oriu ir patogiu gyvenimu jau užaugusiems, turintiems sunkią kompleksinę negalią vaikams, visiškai nepriklausomai nuo jų fizinių ar intelektinių galimybių.
„Mūsų vaikams taip pat reikia bendravimo, meilės, dėmesio, draugų. Mūsų vaikams reikia žinių, ugdymo, pažinimo“. „Kiekviena mama, auginanti sunkią negalią turintį vaiką, sugeba prisitaikyti ir šešios valandos miego paroje yra lobis“. „Kviečiame jungtis ir kitas mamas, auginančias „nepatogius“ vaikus, tai tikrai nauja paslauga, o ne fantastinis filmas“, - sako laidoje dalyvaujančios moterys.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Šiais metais jau 106 kartą minime Lietuvos kariuomenės dieną. Žmonės, turintys negalią, ir krašto gynyba - ar tai suderinama?
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos laikinoji viceministrė Kamilė Gogelienė laidoje sako: „Mūsų noras yra neatstumti tų žmonių, kurie savanoriškai nori prisidėti prie krašto gynybos”. Judėjimo negalią turintis šaulys Vaidas Stravinskas pasakoja: „Yra dalykų, apie kuriuos reikia labai pagalvoti, ar tikrai esi tam pasiruošęs, tačiau iškart nenurašyti saves. Tikrai krašto gynyboje yra sričių kuriose ir mes, žmonės turintys judėjmo negalią galime būti labai naudingi”.
Kamilė Gogelienė pasakoja, kad kolegos karininkai sako: „Kiekvienas karys ruošiasi karui”, priduria kad kariuomenėje romantikos mažai, tačiau tai nemažina norinčių savanorių tarnauti Lietuvos kariuomenėje skaičiaus. Šaulys Vaidas sako niekaip nesuprantantis tų, kurie stengiasi išvengti pareigos Tėvynei atlikimo ir pasakoja apie asmenines pamokas, įgytas kariuomenėje ir Lietuvos šaulių sąjungoje.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar įmanoma susilaukti vaiko po inksto persodinimo? Laima Kuckailienė – pirmoji pagimdžiusi moteris, serganti diabetu ir gyvenanti su persodintu inkstu Baltijos šalyse, įrodo - taip! Šiame jautriame, kupiname dėkingumo pokalbyje, du pašnekovai - Laima ir Virgilijus Zigmantavičius – pirmasis pacientas Lietuvoje, kuriam buvo atlikta kasos salelių transplantacija, atvirai dalijasi savo kelione, sergant diabetu.
Abu pašnekovai gyvena su transplantuotais inkstais, prieš tai teko išgyventi skausmingas dializes ir kitas procedūras. Jie abu diabetu susirgo dar vaikystėje ir pasakoja, su kokiais sunkumais tekdavo susidurti anksčiau. Abu sutaria, kad dabar yra daug daugiau informacijos ir paslaugų geriau kontroliuoti ligą. Laima sako: „Mes abu su sūnumi, kuriam jau 13 metų esame dėkingi donoro artimiesiems už lemtingą sprendimą“. Virgilijus papildo: „Diabetas nėra nuosprendis. Taip, gyventi reikia pagal griežtas taisykles, tačiau su artimųjų, medikų pagalba viskas yra įmanoma“.


Ved. Žydrė Gedrimaitė

Ar žinojote, kad, tinkamai pakeitę savo reakciją į vaiko elgesį, padedame jam ugdyti savivertę? O sąvoka „tolerancijos langas“ jums žinoma?
Laidoje pokalbis su Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininke Kristina Košel Patil ir VŠĮ „Augu kartu“ vadove Paulina Kuraitiene. Tėvystė ne sprintas, o maratonas – dar viena labai susijusi tema, nuskambėsianti laidoje.
Pašnekovės sako: „Jutiminės sistemos pažinimas, delfino, medūzos, raganosio, senbernaro ar kito gyvūno atpažinimas savyje, žinios, savirefleksijos gali kiekvienam žmogui gelbėti kasdieninėje veikloje“.
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ pristato dar vieną knygą lietuvių kalba „Jutimai: kaip padėti sau ir savo vaikui“. Pristatyme dalyvaus ir pati autorė Tanya van Dalen, bus organizuojami mokymai tėvams ir specialistams.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Padovanok antrą gyvenimą“ – unikalus Marijampolės onkologinių ligonių asociacijos „Rūpestėlis“ projektas, kviečiantis išgyvenusius onkologines ligas iš naujo atrasti kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi. Projekto pavadinimas labai simbolinis, jis tarsi suvienija po onkologinės ligos sveikstančias moteris ir tvarius pokyčius atliekų tvarkymo srityje.
Susirgus onkologine liga, keičiasi ne tik susirgusiojo, tačiau ir visų artimųjų gyvenimas, trūksta tiek fizinių, tiek emocinių jėgų. Labai svarbus artimųjų palaikymas. Pašnekovės pabrėžia bendrystę, optimizmą, tikėjimą - kaip vienus svarbiausių vaistų: „Susirinkę siūti, stengiamės apie ligas nekalbėti. Tam yra skirtos kitos edukacinės ir palaikomosios veiklos“, - laidoje sako asociacijos vadovė Roma Karčiauskienė ir savanorė, įvairių socialinių projektų koordinatorė Rūta Kupčinskaitė.


Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Aš nežinau, kurį rytą mama manęs paklaus – kas tu tokia?“ – „Labai sunku susitaikyti su tuo, kai aplinka „laidoja“ žmogų jam gyvam esant.“ – „Globojant artimąjį labai jaučiasi izoliacija, visuomenė vis dar nepasirengusi priimti sergančiųjų demencija“.
Demencija - progresuojantis ir asmens pažintines funkcijas pažeidžiantis sindromas. Tai yra negalią sukelianti būklė, apribojanti asmens galimybes priimti sprendimus. Ši liga paveikia ne tik pacientą, tačiau ir visus jų šeimų narius, keičia gyvenimus iš esmės. Ką mes galime padaryti visi kartu ir kiekvienas atskirai, kad nuostatos keistųsi į gerąją pusę?
Laidoje pokalbis su projekto „Nepatyręs nesupras“ idėjos autore ir meno vadove, asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadove Ieva Petkute ir projekto dalyvėmis. Projektas „Nepatyręs nesupras“ pristatė moterų, globojančių demenciją turinčius artimuosius, žvilgsnį į globos patirtį.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Orumo sąvoką girdime dažnai, tačiau ar susimąstome, kas tas orumas ir ką reiškia gyventi oriai? Ką rodo mūsų orumas mums patiems ir aplinkiniams? Ar dažnai tenka paminti orumą dėl kokių nors priežasčių? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus laidoje ieškome su Laura Stadalninkaite – mama, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotoja, neregių bendruomenės nare, ir teisininku Egidijumi Grigoniu, atstovaujančiu žmonių su judėjimo negalia bendruomenę.
„Artėjant Pasaulinei orumo dienai, linkiu sau ir kitiems būti vieni kitiems tolerantiškiems“, - sako Laura Stadalninkaitė. – „Nesvarbu, kokie yra mūsų įsitikinimai, pasirinkimai ar skirtumai, tiesiog būkime savimi. Svarbiausia, kad siekdami savo orumo nepamintume kitų žmonių vertybių”. „Dėl savo nesėkmių nekaltinkime kitų. Neišskiriant negalios buvimo ar ne, kiekvienas ieškokime būdų, kaip nemenkinti savo ir kitų orumo“, - antrina Egidijus Grigonis.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Nuo pat gimimo mane persekioja labai daug mirčių”, - pasakoja mirusio donoro žmona Birutė Semėnienė, kartu su sūnumi, mirus vyrui, priėmusi lemtingą sprendimą, kuris pagelbėjo net keliems žmonėms. Laidoje taip pat dalyvauja Audronė Būziuvienė – Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė, Daiva Vilija Čičiškinienė – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus II poskyrio gydytoja anesteziologė-reanimatologė, Kauno ir Klaipėdos regionų donorystės paslaugų koordinavimo centro koordinatorės Paulina Aldakauskaitė ir Diana Palepšaitienė.
Kasmet Lietuvoje užregistruojama daugiau nei 40 000 mirčių ir tik apie 150 yra išskirtinės – konstatuojama smegenų mirtis arba negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka – ir prasideda organų donorystės procesas. Ir tai vyksta reanimacijoje, kur gydytojas anesteziologas reanimatologas gydo 6-10 sunkių ligonių – po operacijų ir pan. O štai vienam diagnozuojama smegenų mirtis – tai reiškia žmogus mirė, bet prasideda donorystės procesas. Ir, kad viskas įvyktų, reikia keturių raidžių junginio TAIP.
Kokias emocijas, vidines būsenas išgyvena reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojai, regionų donorystės paslaugų biurų koordinatoriai, Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai? Kaip viskas vyksta? Atsakymai – laidoje.


Ved. Žydrė Gedrimaitė