Kaip šiandien jaučiasi mokytojai? Kas daroma ir jau padaryta, kad jų netrūktų? Ar įtraukusis ugdymas tikrai toks didelis baubas, kaip dažnai girdime, skaitome? Kiek ir kodėl dar turi praeiti laiko, kad tiek mokyklose, tiek darželiuose, tiek darbuose, gatvėse ir apskritai gyvenime būtume priimti ir tilptume visi?

Laidoje, skirtoje Mokytojo dienai paminėti, kalbamės su Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos direktore Danute Mažvyliene ir Jūrate Lazdauskieneė – Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos direktore. Pašnekovės dalijasi savo asmenine patirtimi, kaip ir kodėl jos tapo mokytojomis, kaip, ir jų manymu kodėl, keičiasi požiūris į mokytoją bei mokyklą, pasakoja apie situaciją Anykščių, Tauragės rajonuose ir konkrečiai jų vadovaujamose mokyklose. Ir profesinės šventės proga sau bei kolegoms linki nepasiklysti permainose, projektuose, idėjose, politikos vėjuose.


Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Lemiamas buvo susitikimas su negalią turinčia moterimi. Nustebino tos moters asmenybė. Jaučiausi prieš ją tarsi būčiau skurdi”, - sako socialinė darbuotoja Sigita Narauskaitė. Kolegė Miglė Maniušytė pasakoja savo istoriją apie mokykloje kentėtas patyčias, kurias padėjo išspręsti mokyklos darbuotoja: „Supratau, kad šie žmonės gali padėti. Norėjosi pačiai tapti tokia darbuotoja”.
Ten, kur ateina socialinis darbuotojas, atsiranda daugiau dėmesio žmogui, jo tikriesiems poreikiams, daugiau supratimo apie teisingesnę visuomenę. Pasaulyje socialiniai darbuotojai labai plačiai dirba sveikatos priežiūros srityje, teisėsaugos, valdžios institucijose, pagalbos linijose. Jie tarpininkauja net kariniuose konfliktuose. Ir visame pasaulyje stebima tendencija – šių specialistų poreikis didėja, o norinčiųjų dirbti šį darbą yra per mažai.
„Dažnai nusivili, dažnai nepavyksta. Bet po truputį pavyksta įtikinti visuomenę. Jeigu būsi nuoširdus, tada ir pavyks“, - sako pašnekovės.
Laidoje, skirtoje Lietuvos Socialinių darbuotojų dienai paminėti, - pokalbis apie susitikimus socialinio darbo kelyje – lemiamus ir praturtinančius.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Paitaiko, sakome, „gyvenu kaip cirke“, arba kokį nors įvykį ar reiškinį apibūdiname žodžiu „cirkas“. Kodėl žodis „cirkas“ dar vis turi ir neigiamą atspalvį, kai realybėje tai yra nuostabi pramoginio meno šaka, o kai kam – nuoseklus darbas cirke yra ir nauji atradimai, pažinimai, gyvenimo kokybės pokytis?
Laidoje dalyvauja Ieva Variakojytė-Reynstrom – Baltijos cirko projektų vadovė, Aurimo Jungaičio ir Vytauto Laibinio trenerė, Kauno cirko meno akademijos vadovė bei trenerė ir abu vaikinai.
Socialinės globos centre „Vija“ Kaune, kur ir gyvena abu mūsų šios laidos herojai, apgyvendinami vaikai ir suaugę asmenys, turintys proto negalią ir (ar) psichikos sutrikimų, dėl kurių jiems nustatytas visiškas arba dalinis nesavarankiškumas, vertinant socialinės globos poreikį. Tačiau draugystė su Ieva, nuoseklus darbas vaikinams atvėrė duris į tarptautinį menų festivalį SPOFFIN, praėjusį rugjūtį vykusį Nyderlanduose, į kurį jie gavo vardinius kvietimus.
Socialinis cirkas. Kas tai? Ko, be įvairiausių triukų, vaikinai mokosi būdami cirko dalimi? Kaip tokių artistų pasirodymus priima žiūrovai? Atsakymai – laidoje.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Jūsų sūnus ruošiasi šaudyti“, - vieną dieną išgirdo Jūratė, kai jai paskambino iš mokyklos, kurioje tada dar mokėsi sūnus Martynas. Tai buvo tik viena iš sukurtų istorijų, kad atsikratytų nepatogaus bei nepageidaujamo mokinio ir bendramokslio. Grasinimai susidoroti, nuolatinės patyčios, fizinis smurtas buvo kasdieniniai Martyno palydovai.
„Tau čia ne vieta“ – frazė, girdėta daugelį kartų, tačiau viena iš jų buvo lemtinga, privertusi Martyną patikėti, kad visiems bus geriau, jei jis paliks šį pasaulį. Prieš tai buvo dar du mėginimai nusižudyti. Martynas pasakoja, kad kiekvienas rytas prasidėdavo nuo nežinomybės baimės. Mama net mokė sūnų muštis, kad jis galėtų atsiginti nuo jį puolančių bendramokslių.
Kaip šiandien sekasi Martynui, kuriam jau dvidešimt ketveri? Kaip pavyko išgyventi visai šeimai, kai mažame mieste, kur visi vienas apie kitą viską žino, teko kovoti su mokyklos, įvairių institucijų atstovais, kad apsigintų nuo neteisingų kaltinimų? Atsakymai – laidoje.
Tai pirmas viešas Martyno interviu, kur apie savo išgyvenimus jis pasakoja pats.
Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Labai smagus potyris – įlįsti į kelnes, kurios buvo ankštos”, - sako operos solistas Rafailas Karpis.
„Aš stengiuosi nekelti sau tikslo, kad pasiekčiau greitų rezultatų. Kol kas ši strategija man pasiteisina, minus 11 kilogramų“, - dalijasi regos negalią turintis informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Andžėjus Ravanas.
Ir Rafailas, ir Andžėjus dalyvavo Lietuvos audiosensorinės bibliotekos organizuotame projekte „Nematau, bet judu“. Apie projektą laidoje pasakoja Lietuvos audiosensorinės bibliotekos leidybinės veiklos vyriausias kuratorius, projekto vadovas Audrius Meška.
„Gali viską išmanyti ir puikiai žinoti, kaip viskas veikia, tačiau esmė – gyvenimo būdas. Svarbiausia – daug vidinės ramybės bei ją prisijaukinti kasdienybėje“, - sutaria pašnekovai ir dalijasi ne tik geros savijautos, tačiau ir savo mėgstamiausių patiekalų receptais.
Ved. Žydrė Gedrimaitė

Paskutinėje vasaros laidų ciklo, skirtų paralimpiniam sportui, laidoje susitinka patirtis ir jaunystė. Laidoje svečiuojasi ir savo patirtimis, mintimis bei išgyvenimais dalijasi Vytautas Girnius, kuris pirmąkart paralimpiadoje dalyvavo dar 1988 metais Seule ir laimėjo auksą. Kita pašnekovė – rutulio stūmikė Eivydė Vainauskaitė, kuri paskutinė papildė šių metų Lietuvos paralimpinę komandą.
Vytautas Girnius dalyvavo net penkiose paralimpiadose. Barselonoje, kur Lietuvos paraatletai pirmą kartą atstovavo laisvą Lietuvą, jam teko garbė nešti Lietuvos trispalvę. Eivydei ši paralimpiada – pirmoji.
„Paralimpiniame sporte atletai nugali ne tik savo negalią, tačiau ir save“, - sako pašnekovai ir atvirai pasakoja apie savo kelią, kuris nebuvo tik rožėmis klotas. Abu pabrėžia labai svarbų tikėjimą savimi.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kada Edgaras suprato, kad būtent Gerda yra jo gyvenimo moteris, ir kaip Gerda reagavo sužinojusi, kad jai patinkantis vaikinas turi regos negalią?
Laidoje pašnekovai pasakoja savo pažinties ir meilės istoriją. Kalbamės apie artimųjų palaikymo svarbą ne tik treniruočių, varžybų metu, tačiau ir kiekvieną dieną, siekiant savo tikslų. Pasirodo, Gerdai visada dažnėja pulsas, kai ji stebi Edgaro plaukimą, o Edgaras labai dėkingas sužadėtinei už besąlyginį palaikymą net pačiose sudėtingiausiose situacijose. „Viską galima įveikti, jei iš tiesų myli, palaikai ir supranti savo žmogų, tačiau labai svarbu nepamiršti ir savęs“, - sako sužadėtiniai Edgaras ir Gerda.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Lietuvos paralimpinės rinktinės kandidatė, pirmoji Lietuvos neįgaliųjų teniso raketė Agnieška Toločko pasakoja, kad dar prieš metus keturi iš gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi dėl didelio rankos skausmo, pasiūlė nebežaisti teniso ir tik penktasis sutiko atlikti itin sudėtingą operaciją, po kurios sportininkė gali tęsti karjerą.
„Man sportas yra viena iš laisvės išraiškų, o neįgaliojo vežimėlis atvėrė dar daugiau galimybių“, – nepasiduoti kviečia kita pašnekovė – tenisininkė Kotryna Žiežmaraitė, kuri dėl cerebrinio paralyžiaus nebegali vaikščioti.
Milda Liubinienė – Lietuvos neįgaliųjų tenisų turnyrų Lietuvoje direktorė įsitikinusi, kad yra aukštesnė jėga, kuri nuveda ten, kur esi labiausiai reikalingas. Mildos vyras, merginų treneris Andrius Liubinas dar prieš keletą metų sėkmingai vadovavo vienai įmonei, teikiančiai teisines ir buhalterines paslaugas, o pati Milda dirbo Vilniaus universitete. Tačiau vyrą užklupusi liga šeimos gyvenimą keitė iš esmės.
„Į viską reikia žiūrėti pozityviai, nesustoti svajoti ir turėti lygiai tokį patį išprotėjusį draugą“, - vieningai sutaria pašnekovės.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

Labai neretam paraatletui kelias link didžiųjų startų atsiveria Šiauliuose, kur dirba treneris Deimantas Jusys. Paralimpietis Andrius Skuja – vienas iš Deimanto auklėtinių. Paraatletas ne tik siekia asmeninių pergalių, tačiau jau ketvirti metai kartu su savo treneriu Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre dirba su kitais lengvaatlečiais, turinčiais negalią.
„Dirbdamas šį darbą mokausi kantrybės, supratau, kad viskam reikia laiko, reikalingos naujos žinios. Sportininkai, su kuriais dirbu, - išskirtiniai žmonės. Darbas su jais priverčia vis daugiau domėtis kiekviena negalia, neįgaliųjų sporto specializacija, medicina. Mano auklėtiniai dalyvaus jau ketvirtoje paralimpiadoje. Manau, tai rodo, kad esame teisingame kelyje“, - sako sportininkus, turinčius negalią, treniruojantis treneris Deimantas Jusys.
„Nenoriu nieko žadėti, pasakysiu tiek, kad stengsiuosi padaryti viską, ką galiu geriausiai“, - paklaustas, ar tikisi paralimpiadoje pasipuošti medaliu, sako paralimpietis Andrius Skuja ir atvirai pasakoja, kaip dideliam ir stipriam vyrui sekasi tvarkytis su jauduliu.
Beveik dešimt metų bendradarbiaujantys paralimpietis Andrius Skuja ir treneris Deimantas Skuja sako, kad svajonę reikia turėti visada. Likus nedaug laiko iki paralimpinių startų, vyrai pasakoja apie pasiruošimą, sirgalių palaikymo svarbą bei nelengvą kasdieninį darbą.

Ved. Žydrė Gedrimaitė

„Viskas tavo galvoje. Tad nieko negalvok, tiesiog bėk“, – aukėtiniui, Pasaulio lengvosios atletikos čempionato Kobėje (Japonija) bronzos medalio laimėtojui Deividui Podobajevui prieš labai svarbų startą priminė triračių sporto trenerė, buvusi slidininkė Ramunė Motiejūnaitė.
„Reikia treniruoti savo mintis“, - sako triračių sporto krikštamotė Lietuvoje, Lietuvos triračių sporto asociacijos prezidentė, trenerė Aušra Kriškoviecienė. – „Visiems linkiu drąsos ir supratimo”.
„Stengsiuosi, kiek galiu, stengsiuosi būti aktyvus”, - triratininkas Deividas Podobajevas tikisi startuoti jau kitoje paralimpiadoje.
Triračių sportas kol kas dar nėra įtrauktas į paralimpines žaidynes, tačiau beveik visi – tiek paralimpinio komiteto atstovai, tiek treneriai, tiek patys sportininkai – yra įsitikinę, kad jau kitoje paralimpiadoje galės varžytis ir triračių sporto atstovai kartu su kitais sportininkais bei siekti pergalių.
Pokalbis apie sportą, kuris padeda atrasti galią savyje. Ir svajones, dėl kurių išsipildymo tenka daug dirbti.

Ved. Žydrė Gedrimaitė