Ar svarbiausios mūsų kelionės prasideda oro uoste? O gal tada, kai gyvenimas netikėtai pakviečia eiti visai kitu keliu?
Šįkart laidoje kalbamės su egzistencinės krypties psichoterapeute Gabija Petroniene apie keliones, kurios keičia ne tik maršrutus, bet ir žmogų. Apie sūnų Pijų, kuris visą šeimą išvedė iš komforto zonos, apie besąlygišką meilę, kuri moko atsisakyti noro pasirodyti geresniems, ir apie tai, kodėl kelionės taip ryškiai atskleidžia ir mūsų stiprybes, ir silpnybes.
Laidoje kalbame apie kitoniškumą, norą pritapti ir drąsą eiti savu keliu. Gabija dalijasi ir savo asmenine istorija: kodėl į psichoterapijos studijas įstojo tik perkopusi keturiasdešimtmetį ir kaip būtent netiesus gyvenimo kelias padėjo geriau suprasti žmones, kurie netelpa į įprastus rėmus.
Kodėl pokytis toks gąsdinantis? Ar tikrai nerimas yra ženklas sustoti? O gal jis – natūrali kaina už tai, kad augame ir žengiame ten, kur dar nebuvome? Kalbame apie gebėjimą išbūti neapibrėžtume, nebandant kuo greičiau pabėgti nuo sunkių jausmų, ir apie tai, kodėl kartais mažiausias žingsnis į nežinomybę tampa didžiausia dovana sau.
Tai pokalbis apie keliones, kurios prasideda pasaulyje, bet visada baigiasi žmogaus viduje.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Vaikai tinkamai elgiasi, kai jie gerai jaučiasi.“ Ši vaikų ir paauglių psichiatrės, žirgų terapijos specialistės Viktorijos Palubeckienės mintis tampa raktu į visą pokalbį. Juk už vaiko elgesio dažnai slypi tai, ko jis dar nemoka arba nedrįsta pasakyti žodžiais.
Kodėl kartais lengviau parašyti laišką žirgui, nei pasikalbėti su žmogumi? Ką vaikai patiki tuose laiškuose? Ir ko jie gali išmokyti mus, suaugusiuosius, apie vaikų emocinį pasaulį, nerimą, vienišumą ir tai, kaip svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris moka išgirsti?
Neseniai skaitytas Viktorijos pranešimas „Arkliškumas medicinoje“ puikiai atspindi jos profesinį kelią – mediciną, kurioje svarbūs ne tik metodai, bet ir ryšys. Šioje laidoje kalbamės apie vaikų emocinę sveikatą, žirgų terapiją ir unikalią iniciatyvą „Žirgų paštas“, padedančią vaikams prabilti tada, kai žodžius ištarti dar per sunku.
Viktorija atvirai dalijasi ir savo asmenine istorija – apie socialinio bendravimo sunkumus, lydėjusius nuo vaikystės, apie žirgus, tapusius jos ryšiu su platesniu pasauliu, ir apie neuroskirtingumą, apie kurį viešai prabyla pirmą kartą. Galbūt todėl jos pasakojime tiek daug jautrumo ir supratimo, kaip svarbu kiekvienam žmogui rasti savo vietą ir būti išgirstam.
Beje, buvo svarstymų, kad į studiją kartu atvyks ir ponis Mistika. Nors šį kartą jis liko namuose, pokalbyje jo netrūko – juk kartais būtent žirgai tampa tais, kurie padeda vaikams žengti pirmą žingsnį link žmogaus.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Laidoje kalbame apie tai, kas iš tiesų svarbiausia autistiškam vaikui ruošiantis mokyklai. Apie pokyčius, nerimą, pirmuosius žingsnius naujoje aplinkoje ir tai, kodėl pasiruošimas pirmai klasei prasideda gerokai anksčiau nei rugsėjo pirmoji. Kas padeda vaikui jaustis saugiau? Kaip kurti aiškumą ir nuspėjamumą? Ir kodėl šiam pokyčiui turi ruoštis ne tik vaikas bei jo šeima, bet ir mokykla?
Pokalbyje apie tai, kaip į pirmą klasę žengti ne tik pasiruošus, bet ir jaučiantis laukiamam, dalyvauja Lietuvos autizmo asociacijos valdybos pirmininkė Kristina Košel Patil ir Lietuvos įtraukties švietime centro autizmo spektro sutrikimo grupės specialioji pedagogė Vaida Maziukienė.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Sajus svajojo būti karatistu. Ir nors juda neįgaliojo vežimėliu, jo svajonė nesibaigė ten, kur daugelis būtų nubrėžę ribą.
Šioje laidoje kalbame apie vaikų su negalia fizinį aktyvumą, sportą ir teisę dalyvauti. Kodėl judėjimas vaikui reiškia kur kas daugiau nei fizinę sveikatą? Kodėl svarbu ne atleisti nuo veiklų, o ieškoti būdų įtraukti? Ir ką praranda vaikas, kai lieka stebėtoju, o ne dalyviu?
Savo istorija dalijasi Oksana Mejerė, auginanti spinaline raumenų atrofija sergantį sūnų Sajų. Kartu su Lietuvos paralimpinio komiteto generaline sekretore Asta Narmonte kalbamės apie sporto galią, priklausymo jausmą, įtrauktį mokyklose ir tai, kodėl kartais didžiausia pergalė nėra medalis.
Tai pokalbis apie vaikus, kurie nori ne ypatingų privilegijų, o galimybės būti kartu su visais.
Laidoje taip pat prisimename Paralimpinių pamokų iniciatyvą, kuri padeda vaikams pažinti vieniems kitus ne per skirtumus, o per bendras patirtis. Nes kartais svarbiausia pamoka yra suprasti, kad kiekvienas vaikas nori to paties – judėti, draugauti, priklausyti ir būti matomas.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kai kurie stipriausi tėčiai gyvenime niekada taip ir nepasako, kaip jiems sunku. Jie tiesiog kiekvieną dieną atsikelia ir dar kartą pasirenka savo vaiką...
Laidoje — istorija apie tėvą. Apie vyrą, kuris daugiau nei 20 metų dirbo policijoje.
Žmogų, įpratusį reaguoti į krizes, priimti sprendimus, saugoti kitus. Tačiau sunkiausia jo gyvenimo situacija laukė ne tarnyboje, o namuose. Egidijaus Maniko sūnus Evaldas kalba labai nedaug. Jam diagnozuotas autizmas ir stiprus protinis atsilikimas. Iki 18 metų Evaldas gyveno su tėvais namuose, po to – globos namuose, o nuo 2025 vasario mėnesio teismo sprendimu jaunas vyras priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. O jo tėtis, pakeitęs profesiją, kad būtų arčiau sūnaus, ir dabar dirba psichiatrijos skyriuje.
„Būdavo tokių situacijų, kai galvojau, kad nebesuvaldysiu savo vaiko ir viskas pradės slysti iš rankų, - pasakoja Egidijus. – Tačiau, palikdamas sūnų ligoninėje, jaučiausi labai blogai. Mūsų gyvenime kartu buvo ir labai šviesių momentų. O ar gali būti kitaip? Jis juk mano sūnus.“

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Lietuvoje jau nuskambėjo pirmasis realus oro pavojus dėl įskridusio drono. Ir daugelis po jo uždavė sau klausimą – ar žinotume, ką ir kaip daryti? O kaip tokiose situacijose jaučiasi žmonės su negalia? Laidoje kalbamės apie pasirengimą, informacijos prieinamumą, bendruomeniškumą, emocinį saugumą ir tai, ką galime padaryti kiekvienas.
„Ukrainiečių patirtis liudija: nesitikėkime, kad ekstremalioje situacijoje mums padės kaimynai. Labai kviečiu, kiek galime, ką galime, ruoškimės patys“, - kviečia Žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė, LŽNS tarybos pirmininkė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė. „Pasimokykime iš autistiškų žmonių – jie ruošiasi visoms situacijoms, jiems reikalingas kasdieninis planas“, - sako Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil. „Nepanikuokime, tik tada tinkamai reaguosime į aplinkybes. Esame didinga tauta, išgyvenome daug krizių, išgyvensime ir dabar“, - viltingai laidą baigia Andžejus Ravanas – dviejų dukryčių tėtis, informacinės aplinkos prieinamumo specialistas, atstovaujantis neregių bendruomenei.
Laidoje - pokalbis apie saugumą, kuris prasideda nuo kiekvieno žmogaus.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Gal jau laikas mums ne tik dalyvauti įvairiuose lyderių seminaruose ir mokytis vadovauti minioms, tačiau pradėti mokytis to, kas padėtų pažinti ir suprasti tuos žmones, kurie sudaro tą minią“, - laidoje sako prodiuseris Artūras Povilaitis, jau daugiau nei septynerius metus dirbantis kartu su „Feniksų“ bendruomene, organizuojantis renginius ir seminarus žmonėms su išsėtine skleroze, kuriantis ir įgyvendinantis įvairias akcijas, socialinius eksperimentus, kad kuo daugiau žmonių suprastų ir sužinotų apie ne visada matomą negalią.
Šįkart laidoje – kitoks pokalbis apie išsėtinę sklerozę. Kaip žmogų su išsėtine skleroze mato tie, kurie gyvena šalia? Ko visuomenė vis dar nesupranta apie nematomas ligas? Ir kodėl kartais svarbiausia – tiesiog būti kartu?
„Susirgus vienam šeimos nariui, suserga visa šeima. Darbdaviai ir kolegos irgi ne visada žino, kaip elgtis, ką sakyti“, - pasakoja išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ prezidentė Ana Staševičienė. „Mūsų visuomenė yra labai uždara, ir tai neprisideda prie kito žmogaus supratimo ir pažinimo“, - antrina Artūras.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Ne visi papuola į kalėjimus, ne visi tampa narkomanais, bet tikrai nemaža dalis jų kaunasi su savo vidiniais demonais, kurie lieka nepastebėti“, - taip apie užspaustas emocijas, sąmoningai ar ne slepiamą neuroskirtingumą turinčius vyrus sako Kęstutis Kaupas – festivalio „Debesų pieva“ organizatorius, dirbantis saugumo vadovu naftos platformose Norvegijoje, savanoriaujantis kalėjimuose ir atvirai besidalijantis savo skausminga praeitimi. Kęstutis kviečia visus leisti sau keistis, leisti sau priimti sprendimus, kurie keistų gyvenimą iš esmės: „Svaiginimosi būdų yra daug ir įvairių, ir tai tikrai neturi būti alkoholis ar narkotikai: svaigus bendravimas, svaigus šokis, tik leiskime sau būti savimi ir neužsidarykime savo viduje...“.
Ko gero, neretas esame išgyvenę akimirkų, kai jaučiame, kad vidus nesutampa su tuo, kaip „turėtų būti“. Išoriškai funkcionuojame, kuriame, kalbame, bet viduje lieka įtampa, per jautrus pasaulio jutimas ir klausimas: kur mano vieta? Ypač tai pažįstama vyrams, kurie dažnai apie tai nekalba garsiai — labiau užsidaro, prisitaiko arba išgyvena tyliai. Laidoje su Kęstučiu Kaupu kalbamės apie vyrų savijautą, neuroįvairovę, priklausomybes, savanorystę kalėjimuose ir erdvių, kuriose nereikia savęs slėpti, kūrimą.

Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Viskas prasidėjo nuo nemigos. Pradžioje nelabai kreipiau dėmesį į tai. Grįžus namo, situacija blogėjo, viskas baigėsi visišku išsekimu, apatija, nerimu, pykčiu, nebežinojimu kur dėtis. Pripažinti, kad reikalinga specialistų pagalba, nebuvo lengva“, - pasakoja Vesta apie išgyventą pogimdyminę depresiją.
Motinystė dažnai matoma kaip natūraliai džiaugsminga ir pilna prasmės patirtis. Tačiau realybėje ji gali būti ir labai įvairi – kupina nuovargio, nerimo, abejonių ar jausmo, kad viską tenka išgyventi vienai. Minėdami Pasaulinę mamų psichikos sveikatos dieną, laidoje kalbamės apie tai, kas dažnai lieka nutylėta – apie motinystės patirtis, kurios ne visada telpa į gražius įvaizdžius ir paprastus atsakymus. „Svarbu paminėti – gimė kūdikis, gimė ir mama. Kaip kūdikėlis auga savo tempu, taip ir naujagimė mama mokosi visko palengva ir savo tempu“, - sako psichologė Vilma Petrikienė, konsultuojanti Pogimdyminės depresijos centre. „Vaikeliui užauginti reikalingas visas „kaimas“, - sako Pogimdyminės depresijos centro vadovė, motinystės gerovės iniciatyvų autorė Nida Vildžiūnaitė. Kas tas kaimas? Atsakymai - laidoje
.

Yra motinystė, kuri telpa į atvirukus… Ir yra motinystė, kuri prasideda nuo skambučių iš mokyklos. Kartais – iš ligoninės. O kartais – net iš policijos. Šioje laidoje, skirtoje Motinos dienai, kalbamės apie šeimą, kur ADHD yra kasdienybė visiems. Apie vaikus, kurie atrodo labai skirtingai – vienas tylus, kitas intensyvus, trečias – irgi įdomus. Ir apie mamą, kuri sako: „Aš nustojau slopinti jausmus – nes kūnas vis tiek viską prisimena.“

Kada „geras vaikas“ iš tikrųjų tampa signalas, kad jis per daug prisitaiko? O kaip mamai išbūti su vaiku, kuris nuolat ieško stiprių patirčių? Laidoje - pokalbis apie motinystę, kuri netelpa į jokius standartus, su trijų vaikų mama Rūta Viktorija Rute, kuri ir pati priklauso neuroskirtingų žmonių „genčiai“.

Ved. Žydrė Gedrimaitė