„Nuo pat gimimo mane persekioja labai daug mirčių”, - pasakoja mirusio donoro žmona Birutė Semėnienė, kartu su sūnumi, mirus vyrui, priėmusi lemtingą sprendimą, kuris pagelbėjo net keliems žmonėms. Laidoje taip pat dalyvauja Audronė Būziuvienė – Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė, Daiva Vilija Čičiškinienė – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus II poskyrio gydytoja anesteziologė-reanimatologė, Kauno ir Klaipėdos regionų donorystės paslaugų koordinavimo centro koordinatorės Paulina Aldakauskaitė ir Diana Palepšaitienė.
Kasmet Lietuvoje užregistruojama daugiau nei 40 000 mirčių ir tik apie 150 yra išskirtinės – konstatuojama smegenų mirtis arba negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka – ir prasideda organų donorystės procesas. Ir tai vyksta reanimacijoje, kur gydytojas anesteziologas reanimatologas gydo 6-10 sunkių ligonių – po operacijų ir pan. O štai vienam diagnozuojama smegenų mirtis – tai reiškia žmogus mirė, bet prasideda donorystės procesas. Ir, kad viskas įvyktų, reikia keturių raidžių junginio TAIP.
Kokias emocijas, vidines būsenas išgyvena reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojai, regionų donorystės paslaugų biurų koordinatoriai, Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai? Kaip viskas vyksta? Atsakymai – laidoje.


Ved. Žydrė Gedrimaitė