Meninė akis pasaulį mato simboliškai. Marija Garnak savo magistro darbe tyrinėja gamtinius tikėjimus, apeigų svarbą, šaknis visomis prasmėmis. Jos pačios šaknys – ne iš vienos žemės. „Šiuo metu tūkstantį kartų sunkiau tapatintis su savo rusiškomis šaknimis“, – sako menininkė, kuri jau virš dešimtmečio gyvena senąja lietuvių tautosaka, mitologija, folkloru. Kaip taip nutiko? Kaip autoriniai ritualai padėjo gyti nuo depresijos? Kuo ūksmė skiriasi nuo pavėsio?

Ved. Tautė Šumskė

Prieš trejus metus Alius Avčininkas pasiekė ribą. Po dešimtmečio Užupio gimnazijoje jis uždarė klasės duris, išėjo iš darbo ir metams sustabdė įprastą ritmą. Keliavo, miegojo, ieškojo. Ne naujos profesijos, o naujo santykio su savimi. Alius – Meilės Lukšienės premijos laureatas, vadovėlių autorius, mokytojas ekspertas. Šiandien jis vėl mokykloje. Ką davė metai atsitraukimo? Kokių spalvų mokytojas rado toli nuo skambučių? Ir kokį naują principą atsinešė, kad galėtų toliau dirbti mylimą darbą?
Ved. Tautė Šumskė

Išgirsite legendą, kaip istoriškai susiklostė, kad moterys gimdo ant nugaros. Išgirsite, kas yra „mirusio kūdikio korta“. Sužinosite, kas yra bioenerginė analizė. Jums tai pasakos Lina Gabrijolavičienė – kūno psichoterapijos praktikė, ilgai dirbusi dula.

Ved. Tautė Šumskė

Leliukas? Apdegęs kūnas? Vaikas prieš pat operaciją? Niekada nežinai, ką rasi už uždarytų palatos durų, pasakoja Justė Liaugaudė – šiuolaikinės klounados ir fizinio teatro menininkė bei organizacijos „Raudonos nosys“ meno plėtros vadovė. Klounai ligoninėse prieš 15 metų Lietuvoje buvo naujiena, šiandien jau įprasčiau. Justė dalinasi vaizdingomis istorijomis iš klounų patirčių palatose.

Ved. Tautė Šumskė

Molis Moniką gundė jau vaikystėje, kai tėtis statė šeimos namus. Suaugusi ji šią paslaptingą medžiagą atrado iš naujo. Pamažu pažinus molį, pradėjo gimti žmonės – skulptūrėlės, atskleidžiančios įvairias žmogiškosios egzistencijos būsenas. Apie vidinius sodus, sėklas ir sodininkus – su keramikos menininke, tapytoja, dailės terapeute ir edukatore Monika Dombrauskyte.

Ved. Tautė Šumskė

Su Auguste Dudutyte – lygių galimybių eksperte, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėja jaunimo politikos klausimais – pakalbėjome apie darbo su jaunimu svarbą, augantį ideologinį atotrūkį tarp vaikinų ir merginų, šiek tiek apie vyrosferą ir metaforiškus lošimus gyvenime.

Ved. Tautė Šumskė

„Kiek žmogaus mumyse telpa, tiek ir kito sutalpinsime“, – nuskambėjo pokalbyje. O kiek talpiname savo pačių trapumo? Apie pažeidžiamumo ir stiprybės jungtį per paradoksą – pokalbis su psichologe, jungiškosios krypties psichoanalitike ir poete Egidija Šeputyte. Kalbėjomės ir apie Karlo Gustavo Jungo žmogiškuosius ribotumus, neuroįvairovės vaidmenį šiandienos kolektyviniame gyvenime, taip pat – apie poezijos ir psichoterapijos sąlyčius bei dažnai nepamatytą jaunų žmonių gelmę. Kaip keičiasi žmogaus santykis su savimi, kai jis prisileidžia savo pažeidžiamumą?
Ved. Tautė Šumskė

„Dabar galėsime eiti gerti arbatos“, – kartais užbaigus terapiją traukia ištarti klientus. Psichoterapijos kabinete gimstantis gilus ryšys – suprantamas, bet turi ypatumų. Pokalbyje su psichologe, jungiškosios krypties analitike, Vilniaus universiteto docente dr. Asta Adler aptariame perkėlimo ir kontraperkėlimo fenomenus: kaip seni santykiai persikelia į terapiją ir ką terapeutams sesijose kylantys jausmai gali pasakyti apie klientų vidinį pasaulį? Kaip šie procesai reiškiasi santykiuose už terapijos ribų? Kodėl kartais vienas žmogus gali pajusti kito jausmus už jį? 
Ved. Tautė Šumskė

„Žalioji erdvė žmogui palanki tuomet, kai jis ten gali surengti iškylą“, – dalijasi japonų įžvalgomis apie žaliųjų erdvių ypatumus miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec. Kodėl žaluma mieste – strateginis resursas? Kaip galime pritaikyti vietinį žinojimą ir pasirūpinti savo daugiabučių kiemų augalija, kad vietoj mylimo medžio vieną dieną ten nerastume tik kelmo? Ir kodėl pastaruoju metu gali norėtis „šlovinti šabakštynus“? Sodrus pokalbis apie žmogaus ir miesto žalumos bei betono santykių niuansus.

Ved. Tautė Šumskė

„Man patinka žvilgsniu provokuoti žiūrovus“, – sako choreografė, šokėja ir šokio mokytoja Miglė Dudavičiūtė. Ji augo mažame Dzūkijos kaimelyje – Punioje, o šiandien turi savo šokių studiją sostinėje ir moko šokio su aukštakulniais, bet dar labiau – drąsos. Ką žmogui duoda pastanga mokytis choreografijos, struktūros?
Ved. Tautė Šumskė