Sakoma, kad 1495 m. kunigaikštis Liudovikas Sforza įsakė virėjui paruošti prabangius pietus, bet per neapsižiūrėjimą teko kepti pyragą iš to, kas liko sandėliuke, o pavadinimą gavo pagal virėjo vardą – Tonio duona.

Liaudies etimologija – ne mokslinis žodžių kilmės aiškinimas, o pagal išgalvotus pasakojimus, siejant su jau žinomais žodžiais ar jų reikšmėmis.

Lietuvių kalbą į tarmes pradėta skirstyti dar XVII amžiuje. Pirmasis tai padarė ir išskyrė dvi tarmes – žemaičių ir aukštaičių – Danielius Kleinas.

Panas – miškuose ir laukuose paslaptingais garsais galėjęs sukelti didelę baimę. Žodis „panika“ iš pradžių į mūsų kalbą atėjo kaip būdvardis, reiškė emocinę būseną, kurią, kaip manyta, ir sukėlė Panas.

Manoma, kad žmogus gali paprastai išmokti kiekvieną kalbą: amerikiečių lingvistas Noamas Chomsky’is teigia, kad žmonės gimsta su vidine universalia gramatika galvoje, kuri leidžia greitai išmokti kalbą net sąmoningai jos nesimokant. Kitoks yra bihevioristų požiūris: kalbą išmokstame imituodami ir atkartodami tai, ką išgirstame, o kalba – įgyti refleksai.

Daugiau nei 500 – tiek yra fobijų ir skirtingų jų pavadinimų. Pvz., ilgų žodžių baimė (hipopotomonstraseskvipedaliofobija), baimė išgirsti savo vardą (onomatofobija), baimė likti be telefono (nomofobija). Paprastai fobijų pavadinimai sudaromi iš lotyniškų žodžių.

Norint išvengti rašybos klaidų, svarbu suprasti žodžių sandarą – morfemiką.

Veiksmažodis „dėti“ dažnai vartojamas netaisyklingai kalbant apie aprangą: dėtis galima tik kepurę ant galvos, papuošalą ant kaklo ar akinius ant nosies.

Iš lenkų kalbos pažodžiui išsiverstas įvardis „tamsta“ dabar retai bevartojamas, bet štai Lietuvos kariuomenėje jis privalomas tuo atveju, kai kreipiamasi į vyresnįjį arba vadą, taip pat kreipiantis į jaunesnįjį ar pavaldų karį.

1955 m. Dartmuto koledže JAV moksliniame seminare pirmą kartą nuskambėjo terminas AI (liet. DI, arba dirbtinis intelektas). Termino kūrėju laikomas vienas iš seminaro organizatorių John McCarthy.