Kai jautiesi įstrigęs situacijoje, kai negali išvengti tragedijos, nes atrodo, kad pasirinkimai tik du: išduoti arba išduoti. Tada sustoji ir paklausi savęs: kodėl man? Giacomo Puccini operoje Toska garsi operos solistė Floria Tosca atsiduria tokiuose spąstuose.
Tosca įtarinėja, kad jos mylimasis Mario Cavaradossi, tapydamas kitą moterį, slepia naujus jausmus. Dar daugiau – į bažnyčią įsiveržia policijos persekiojamas politinis kalinys Angelotti, kurį Cavaradossi nusprendžia išgelbėti – paslėpti nuo policijos vado barono Scarpia. Jis vėliau tai išsiaiškina ir prieš Cavaradossi turi ne tik kaltinimą, bet ir pavydi jam Toscos. Todėl ją priverčia stebėti jos mylimojo kankinimą. Ir iškelia Toscai sąlygą: arba ji su juo permiega, arba Cavaradossį jis nužudys.
Tada laikas sustoja. Kupina nevilties Tosca kreipiasi į Dievą arija Vissi d’Arte, Vissi d’Amore – gyvenau dėl meno, gyvenau dėl meilės. Ji klausia – už ką jai tiek skausmo? Kodėl ji, visada gyvenusi dorai, turi patirti tokią kančią? Bet Tosca atranda išeitį: ji nuduria prie jos priekabiaujantį Scarpią peiliu.