Šiluva, piligrimų pamėgta vieta, traukia ne tik maldininkus iš visos Lietuvos, bet ir turistus iš kitų pasaulio kraštų. Miestelis, kuriame gyvena daugiau kaip penki šimtai gyventojų gyvas ir vasarą, ir žiemą. Žinoma, daugiausiai žmonių sutraukia garsieji Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo atlaidai. „Norintiems plačiau pažinti Šiluvą ir jos apylinkes, atsiveria netikėtos vietos, pažintiniai takai. Viskas daroma lankytojams ir svečiams. Vis dažniau užsukama ir į Šiluvos kultūros namus“, – mintimis dalijasi Juozas Šlepas, Šiluvos seniūnas.

Netoli Šiluvos galima aplankyti Akmenės koplytėlę ant akmens. Žmonių pasakojimu šis akmuo yra stebuklingas ir nuo seniausių laikų visų gerbiamas. Pagonybės laikais ant jo kūrendavo šventąją ugnį. Vėliau žmonės prie akmens eidavo prašyti sveikatos, melstis paguodos sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Pirmoji koplytėlė pastatyta ant akmens prieš šimtą metų buvo Šv. Elžbietos statula. Netaisyklingos formos ir nelygaus kauburiuoto paviršiaus riedulys yra geologijos ir archeologijos paminklas. Kiek tiesos, o kiek yra išgalvotų dalykų? Pasakoja prie akmens gyvenanti Petronėlė.

Šiluvos ir Tytuvėnų miestelius skiria vos aštuoni kilometrai. Juos sieja žmonės, istorija ir kultūra. Šiluva priklauso Tytuvėnų regioninio parko direkcijai. Su Šiluva ir jos apylinkėmis supažindina kultūrologė Agnė Buchaitė ir kviečia apžiūrėti žydų kapinaites.

Šiluva, mažas miestelis Raseinių rajone, Lietuvos piligrimų šventovė, per atlaidus pritraukia daugybę tikinčiųjų iš visų Lietuvos kraštų. Čia Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo atlaidai švenčiami daugiau kaip penkis šimtus metų. Vadinamasis Lietuvos Lurdas – viena iš penkių vietų Europoje, kur Marijos pasirodymas oficialiai pripažįstamas bažnyčios. 1991 metais rugsėjo 8 dieną Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius Lietuvą patikėjo Šv. Marijos globai.

Šiluva yra ta vieta, kurioje kalbama apie dvasingumą, pamaldumą, šiuolaikinį žmogų, kunigams metamus iššūkius.

Apie Šiluvos atlaidų fenomeną, iššūkius kunigams Kauno arkivyskupijos metropolitas Sigitas Tamkevičius sako: „Esame mirties kultūros apsuptyje, kai dominuoja tik pinigai, nauda, hedonizmas, malonumai. Tokia kultūra dvasiniams dalykams nėra palanki, nėra palanki ir religijai. Todėl kunigai dažnai gali jaustis kaip vieniši kariai savo bendruomenėje... Tokia aplinka kunigo tarnystei yra didelis iššūkis. Jis turi būti tikrai pasišventęs savo tarnystei. Kitaip kunigas turėtų jaustis labai prastai.“

Šiluvos parapijos klebonas Erastas Murauskas, turintis fiziko matematiko išsilavinimą ir 10 m. projektavęs pastatus, kritiškai vertina tuos, kurie netiki ar abejoja stebuklais bei šventumu: „Žinote, mane užknisa tas mokslinis sektantizmas. Mes galvojame, kad sektantizmas gali būti tik religinis. Kiek mokslininkų yra sektantų, sukčių, apgavikų!? Tai yra bjauru. Kas netiki, tegu atvažiuoja ir įsitikina, patyrinėja. Bet tai daro sąžiningai.“

Vienuolė sesuo Modesta apie Šiluvos sakrališkumą kalba: „Ir ne koks kunigas ar vyskupas pasakė, kad čia bus šventa vieta ir žmonės patirs malones. Ne. Viskas atėjo per paprastus žmones, piemenukus. Šiluva – Dievo duotas ženklas. Šioje vietoje Dievas lietuviams yra maloningas.“

Balinis vėžlys – reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Tai – pietinės Lietuvos gyventojai. Sausumoje vėžliai praleidžia nedaug laiko, dažniausiai kaitinasi saulėje ant balose ar pelkutėse gulinčių rąstų ar kupstų. Pajutę pavojų, staigiai pasitraukia, neria į vandens gilumą. Todėl pamatyti gamtoje šį gyvūną gali nedažnai.

Išvykos į Veisiejų ir Metelių regioninius parkus metu apžiūrėjome balas ir pelkutes, kuriose gyvena baliniai vėžliai, daugiau sužinojome apie jų gyvenimo būdą, apie tai, kiek prisideda gamtininkai, saugodami šią retą gyvūnų rūšį.

Šiaurės Lietuvos lygumose, mažo upokšnio Mažupės krante, stovi Joniškėlio dvaras. Nuo XVIII a. vidurio jis priklausė atvykėlių iš Italijos Karpių giminei.
Iš pradžių dvaro pastatai buvo mediniai, vėliau juos sunaikino gaisrai. Netrukus jų vietoje buvo pastatyti mūriniai rūmai, užveisiamas vadinamasis prancūziškas parkas. Dvaro sodybos plotas – 26 ha. Joniškėlio dvaras visada priklausė Karpių giminei, niekada nebuvo įkeistas ar parduotas pašaliniams. Benediktas Karpis dvarą paliko sūnui Ignui, kuris įkūrė Joniškėlyje mokyklą ir ligoninę, valstiečius atleido nuo baudžiavos.

Daug įdomių ir už širdies griebiančių istorijų mena Joniškėlio dvaras. Šimtamečių medžių apsuptyje, aklinoje tamsoje atgyja makabriškos ir romantiškos, kraują stingdančios istorijos. Naktinė ekskursija Karpių dvare dažnam lankytojui palieka neišdildomą įspūdį.

Pasakoja istorikas ir muziejininkas, Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis.

Joniškėlis garsėja seniausia iki šiol veikiančia kaimo ligonine, kuriai yra 200 metų. Dar prieš porą šimtmečių dvarininkas Ignas Karpis testamentu savo pinigus skyrė šiai ligoninei ir mokyklai Joniškėlyje. Tai buvo didelis dosnumas, kurio neregėjo to meto Europa. Kaimo ligoninę Joniškėlyje globojo Vilniaus universitetas. Ji, išgyvenusi du pasaulinius karus ir dvi okupacijas, šiandien pavadinta garbingu Jono Leono Petkevičiaus vardu.

Kokia ligoninės istorija? Ją geriausiai žino ir pasakoja Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis.

Kažkada Pasvalio krašte egzistavo Joniškėlio respublika. Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu iš paprastų žmonių buvo sugebėta suburti slaptą organizaciją, pavadintą „Joniškėlio mirties batalionu“.

Šio reiškinio unikalumas yra tas, kad žmonės be jokios išorinės pagalbos, kęsdami bolševikų priespaudą, sugebėjo susiburti kovai, apsiginkluoti ir apginti visą šiaurės Lietuvą nuo priešo agresijos.

Apie Joniškėlio istorijos fenomeną pasakoja Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis. Atvykusiems svečiams į miestą, Viktoras kartoja tuos pačius žodžius: „Jeigu jūs kažką žinote apie Lietuvos istoriją ir tose žiniose nėra Joniškėlio, reiškia, kad jūs apie Lietuvą nežinote nieko.“

Kodėl Pasvalio kraštas vadinamas karališkuoju alaus kraštu? Atsakymo lauksime iš Algimanto Rimkevičiaus, puoselėjančio senas alaus darymo tradicijas Joniškėlyje.

Gražiai sutvarkyta aplinka, kurioje gausu gamtos ir etnografinės atributikos, skulptūrų. Čia vyksta tiek tarptautiniai renginiai, tiek vaikų vasaros stovyklos. Balsių vandens malūno savininkas Rimas Želvys, aistringas kolekcininkas, mielai supažindina su laikrodžių, sidabrinių indų, kryžių, senovinių monetų, ginklų, paveikslų ir kitomis istorinę vertę turinčiomis kolekcijomis.

Laidoje aplankysime žolininkę Adelę Karaliūnaitę Joniškėlyje. Pasidomėsime, kokį kosminį sodą ji rengiasi atgaivinti? Pabendrausime ir pasiklausysime žolininkės filosofinių minčių.

Atsivėrusias požemines tuštumas pasvaliečiai vaizdžiai pavadino smegduobėmis. Pasvalyje atsiradusios „Avižonio duobės“, vienos sausos, kitos – vandens duburėliai, paakino įkurti Smegduobių parką.

Netoli Lėvens upės Pasvalyje yra Žalsvasis šaltinis, skleidžiantis sieros kvapą. Jis ištryško smegduobėje, ištirpus gipso klodams. Žaliasis šaltinis paskelbtas gamtos paminklu.

Pasvalyje po atviru dangumi veikia Dubenuotųjų akmenų ir girnų ekspozicija.

Laidoje susipažinti su Pasvalyje esančiomis gamtos vertybėmis kviečia Pasvalio krašto muziejininkė Gita Rachmančiukienė, gidas Marius Skardžius ir tautodailininkai Arūnas Grušas bei Stasys Motiejūnas.

Pasvalys – senas miestas. Pažintį su juo galima pradėti nuo XIV a. pradžios. Pirklys Jonas Pasvalietis buvo pirmasis žinomas šio krašto gyventojas. Pasvalyje 1557 m. susitiko dviejų valstybių vadovai: Žygimantas Augustas ir Livonijos magistras Vilhelmas Fiurstenbergas. Pasvalio krašto muziejuje kabo paveikslas, pavadintas šio istorinio įvykio vardu „Pasvalio taika“. Atnaujintas Pasvalio krašto muziejus lankytojus vilioja ekspozicijomis, kurios praturtina istorinėmis žiniomis apie Pasvalio kraštą.

Pasvalio centre prie Lėvens ir Svalios santakos stovi mūrinė, turinti baroko ir istorizmo bruožų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo upių santakos į ją kviečia užeiti vietinių tautodailininkų iš medžio išdrožtos angelų skulptūros.

Su miestu ir jo vertybėmis supažindina Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, klebonas Albertas Kasperavičius, tautodailininkai Arūnas Grušas ir Stasys Motiejūnas, Pasvalio krašto muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė bei muziejininkai Gita Rachmančiukienė ir Marius Skardžius.

Nuo Birštono sakralinio muziejaus į tautodailininkės, angelų drožėjos Rimantės Butkuvės kiemą Puzonių kaime veda vaizdingas sakralinis Angelų kelias. Akylam reikia būti, nes keturiolikos koplytėlių pakelėje reikia dairytis į visas puses. Žiūrėk, į medį įkeltas tylus ar linksmas, susirūpinęs ar dainuojantis angelas.

Birštono apylinkės garsėja ne tik Nemuno kilpų regioniniu parku, įdomia ir unikalia gamta, bet ir mediniais liaudies paminklais. Prašalaičio akį traukia pakelėse, sodybose, kapinėse, bažnyčių šventoriuose stovintys kryžiai, stogastulpiai. Čia ypač daug yra koplytėlių medžiuose. Dauguma jų senos, gerokai apnykusios ar nykstančios. Kai kurios, esančios arčiau sodybų ar pačiose sodybose, sutvarkytos, nudažytos, visai paprastos, negilios, dvišlaičiais, kartais grakščiai išlenktais stogeliais, neįstiklintos.

Seną kryždirbystės formą savitai panaudojo visoje Lietuvoje gerai žinoma koplytėlių meistrė, angelų drožėja Rimantė Butkuvė. Sukurtas keturiolikos koplytėlių medžiuose ciklas tapo Angelų keliu, kuris suteikia puikią progą pasigerėti talentingos menininkės darbais, apmąstyti savo buvimo pasaulyje prasmę, prisiminti, kad žmogus nėra vienas, o saugomas gerųjų dangaus dvasių.

Angelų kelias baigiasi R. Butkuvės sodyboje Puzonių kaime. Tai – harmonijos, kūrybos mįslių ir paslapčių menininkės pasaulis. Medžio drožėja angelų pavidalus įžvelgia medžiuose, debesyse. Iš čia tūkstančiai angelų išskrenda po pasaulį skleisti geros žinios. Kodėl angelai? „Smetoniškas auklėjimas. Užaugau katalikiškoje šeimoje, dievas visada buvo mano širdyje. Amžinųjų vertybių neatsisakiau, neatsisakau ir neatsisakysiu. Kiekvienas savo namuose turime turėti po angelą“, – mintija tautodailininkė, angelų drožėja R. Butkuvė.