Gražutės regioninis parkas – tai Baltijos aukštumų ledyninės praeities geoparkas. Tirpdami ledynai suformavo išskirtinį reljefą: ištisus kalnagūbrius, pavienes morenines kalvas, ežerus, vingiuotas upes. Išskirtinis Gražutės regioninio parko bruožas – malonus keliaujančio akiai miškingas ežerų kraštovaizdis.
Gražutės regioninis parkas įsikūręs šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje – Zarasų ir Ignalinos rajonuose. Parko direkcija yra Salake, ten pat ir lankytojų centras, kuris atveria vartus į gamtą. Čia suteikiama informacija apie muziejus ir amatų centrus, pažintinius takus, stovyklavietes ir pan. Lankytojų centre galima apžiūrėti ekspozicijas, pavyzdžiui, vienintelį ežerų krašte „Jūros muziejų“, kuriame sukaupta 4000 eksponatų, apžiūrėjus Salako krašto etnografinę ekspoziciją, sužinoti apie XX amžiaus salakonų gyvenimo būdą, miestelėnų įpročius, senuosius amatus.
Laidoje pasakoja Gražutės regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas ir mokytoja, kraštotyrininkė, „Jūrų muziejaus“ įkūrėja Vida Žilinskienė.

Labanoro giria – tai miško tankmė ir žydros ežerų akys, tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos, tai laukinė gamta ir gilios kultūrinės tradicijos. Tai vieta, kur atsigauna kūnas ir dvasia.
Švenčionėlių miškų urėdijos miškininkai kviečia pasivaikščioto po Labanoro girią, užsukti į Kiauneliškio ir Girutiškio gamtinius rezervatus, pamatyti Labanoro regioninio parko simbolio erelio žuvininko lizdą, aukščiausią Lietuvoje pušį, sužinoti, kaip ugdomi miškai.

Veisiejų miesto istorinę dalį sudaro regioninio parko urbanistinis draustinis, kuriame saugomas gatvių tinklas, XVIII–XIX a. aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka.
XVIII a. buvusio dvaro fligelis yra vienas seniausių pastatų ne tik Veisiejuose, bet ir apylinkėse. Dvaro rūmus miestelyje pastatė Mykolas Masalskis. Čia jis įkūrė parką – vieną seniausių Lietuvoje. Parko pasididžiavimas yra dvidešimt vienos liepos ratas ir Veisiejų uosis ant Ančos ežero kranto. O labiausiai veisiejiškiai didžiuojasi Šv. Jurgio bažnyčia, Dzūkijos katedra.
Po Veisiejus vedžioja ir pasakoja Veisiejų regioninio parko ekologė Irma Maciulevičienė ir Punsko „Aušros“ leidyklos vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

Valdovas Žygimantas Augustas 1560 metais prie Lazdijos upelio paskyrė žemės miestui įkurti. Nuo upelio vardo kilo ir jo pavadinimas. Taip prasidėjo ilga Lazdijų kelionė per istorijos šimtmečius. Beveik visą sovietmetį Lazdijai buvo ramus provincijos pakraštys. Tik atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus Europos sienoms, miestelis pradėjo klestėti, tapo vartais į Europą.

Su laida apsilankysime neseniai rekonstruotame Lazdijų miesto parke, užsuksime į Rudaminos tradicinių amatų centrą, užlipsime ant Rudaminos piliakalnio. Kadangi Lazdijai turi gilias žirgininkystės tradicijas, kelionę baigsime moderniame hipodrome.

Pramogų ir poilsio nebūna per daug. Jau antrus metus Lietuvos vandens telkiniai įveisiami žuvų. Mat sugalvota Lietuvą paversti žvejybos rojumi. Tai daroma dėl tų, kurie, pamėgę Lietuvos ežerus, upes ir marias, į užsienius nevažiuoja, o leidžia laisvalaikį gimtuose kraštuose.

Pastaruoju metu Zarasų krašte Asavo, Luodžio ežerai ir Antalieptės marios praturtėjo: įveista lydekų, sterkų, šamų, lynų ir kitų žuvų jauniklių. Kada tuo geru mes džiaugsimės? Kaip sekasi Gražutės regioninio parko direktoriui Gedui Kukanauskui ir kitiems specialistams kurti patogias prieigas prie ežerų žvejams, poilsiautojams ir pramogautojams? Kaip radosi idėja palei Luodžio įrengti Salako pažintinį taką ir Sabalunkų stovyklavietę su baidarių prieplauka, pritaikyta neįgaliesiems paraplegikams, kurie galės ir ilsėtis, ir plaukioti, ir žvejoti.

Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje. Šventovę Kauno pakraštyje, tuo metu atokiame miške, XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Žygimantas Pacas
Pažaislį išgarsino ne vien pamaldus kamaldulių gyvenimas ar meniški vienuolyno pastatai. Šiandien čia šeimininkauja Šv. Kazimiero kongregacijos seserys. Jos siekia atgaivinti ir pratęsti Dievo garbinimo tradicijas, atverti vartus naujam visuomenės kultūros gyvenimui.

Pasivaikščioti po Pažaislio bažnyčią ir vienuolyną, susipažinti su kazimieriečių seserų darbais kviečia sesuo Lidija.

Punsko kraštas nuo XV amžiaus iki 1795 metų priklausė LDK. Po Pirmojo pasaulinio karo Punsko apylinkės lietuviai pareiškė norą priklausyti atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei. Nuo 1920 metų Punskas ir jo apylinkės yra Lenkijos valstybėje.

Keliausime lietuvybės takais po Punsko kraštą. Iš pradžių teks pervažiuoti buvusią „geležinę uždangą“, Lazdijų rokadinio kelio ruožą, kuris šiuo metu pritaikytas turizmui. Punske aplankysime bažnyčią. Jai altorių suprojektavo Seinų vyskupas, poetas Antanas Baranauskas. Šalia įsikūręs senosios klebonijos muziejus.

Punske veikia amatų dirbtuvės, galima susipažinti su tradiciniais šio krašto amatais, aplankyti buities muziejų, kuriame saugomas ir eksponuojamas pasienio lietuvių materialinis paveldas.

Lietuvybės ieškoti Punsko krašte padės Punsko „Aušros“ leidyklos vyr. redaktorius Sigitas Birgelis, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos vadovė Aldona Vaicekauskienė, etnografė Nastutė Sidarienė ir gidė Irma Maciulevičienė.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio istorijos pradžia siekia 1609 metus, kai Tytuvėnus įsigijo LDK kunigaikštis vėliavininkas ir žemaičių žemės teismo teisėjas Andriejus Valavičius.

„1613 metais Lietuvos LDK Žemaitijos seniūnas Andriejus Valavičius, pasikviesdamas į Tytuvėnus bernardinus ir skyręs jiems žemės bei pinigų naujos bažnyčios ir vienuolyno statybai, paklojo pamatus ne vien bažnyčios pastatui, bet ir Tytuvėnų parapijos žmonių dvasiniam bendrumui, Dievo žodžio klausymui, suvokimui, kad esame tik keleiviai šioje žemėje, o mūsų darbai ir mintys, palikti ateinančioms kartoms, bus tas dvasios pamatas, ant kurio augs naujos šio krašto žmonių kartos“, – leidinyje apie Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną rašo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

„Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvarijos, arba Kryžiaus kelias yra naujoji Jeruzalė, šventa žemė“, – sako „Tytuvėnų piligrimų centro“ gidė Rūta Krencienė.

Tytuvėnų kleboną Rimantą Žaromskį miestelio jaunimas myli už gebėjimą sutelkti parapijiečius bendriems darbams ir sumanymams bei teatralizuotas pamaldas, kurios visada būna įdomios ir patrauklios.

Tytuvėnai. Žinomas kraštotyrininkas Česlovas Kudaba būtent nuo čia siūlė pradėti kelionę po Žemaitiją.

„Šiandien Tytuvėnai žavi vaizdingomis kalvų iškilumomis su giliais duburiais, ežerais, pelkėmis, vadinamomis tyruliais. Pirmuosius gyventojus šiame krašte traukė tinkamos ežerų pakrantės. Ilgainiui vandens lygis keitėsi, tinkamos gyventi vietos užpelkėjo ir virto durpynais“, – mintimis dalijasi Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys.

Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Jo valdytojai buvo garsūs LDK didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. XX amžiaus pradžioje Tytuvėnų dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės žymi dailininkė Sofija ir Eugenijus Romeriai. Dvaras buvo kultūros traukos objektu, kuriame mėgo svečiuotis Maironis. Čia jis praleido ir paskutinę savo gyvenimo vasarą. Daugiau pasakoja Kelmės rajono savivaldybės specialistas Teisutis Majauskas.

Romerių mauzoliejinė gotikos stiliaus koplyčia pastatyta 1853 metais Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Čia yra ir Romerių giminės kapavietė. Apsilankyti koplyčioje kviečia Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė Agnė Buchaitė.

Prie Giliaus ežero, žmonių pamėgtame „Karvių pliaže“, susitiksime su senbuviu inžinieriumi Aldučiu Prapuoleniu, kuris pasidalys prisiminimais senomis tradicijomis garsėjančiomis šventėmis ir sportiniais renginiais.

Apie viltį Tytuvėnams turėti kurortinio miestelio statusą kalba Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas.

„Mano mokykla už miško, bet dar šiapus Armonos upelio. Kitapus jau Dovydiškių kaimas... Eglės ir pušys – mano draugės. Mama neleidžia man parsivesti vaikų, sako, nėra ko su jais grūstis – namuose pilna darbų. Todėl draugauju su medžiais. Visiems jiems daviau vardus. Visos eglės Stasės, o pušys – Onutės. Draugauju tik su jomis. Su kitais medžiai – ne. Jie toliau nuo mano kelio, nutūpę Armonos ir Šventosios krantus...“, – prisimena Aldona Kvedarienė, parašiusi knygą apie Ukmergės miškus „Žaliasis Slėpinys“.

Jeigu keliautume nuo Vilniaus, jo prieigų gilyn per Lietuvą, nuo senosios jos sostinės Kernavės, nuo Neries, Šventosios lig Lėno mus lydėtų Ukmergės miškų urėdijos auginami miškai. Jie – labai skirtingi.

Laidoje pasivaikščioti po Ukmergės miškus, surasti lapės olą ar išgirsti mūsų kraštus paliekančių gervių kleketavimus kviečia knygos „Žaliasis slėpinys“ autorė Aldona Kvedarienė, Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis ir Deltuvos girininkijos girininkas Laimis Striukys.