Istorijos mokytoja, Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė kviečia keliauto po Kėdainių kraštą, kuris kažkada garsėjo dvarų didinga praeitimi.

Kelionę pradėsime nuo Taučiūnų kaimo. Prisiminsime pirmąjį Lietuvos savanorį Povilą Lukšį. Nukaksime į Stasines, aplankysime Lančiūnavos bei Pavermenio dvarus.

Bernardinų sodas, anksčiau vilniečių vadintas Sereikiškių parku, įsikūręs pačioje Vilniaus širdyje, tarp Gedimino pilies bokšto, Vilnios ir Bernardinų vienuolyno. Devynių hektarų teritorijoje puoselėjamas ir VU botanikos sodas, kuris XIX a. garsino Vilnių. Kokia jo istorija?

Po Bernardinų sodą pasivaikščiokime su architektūros istorike Audrone Kasperavičiene. Ji supažindins su XIX a. Vilnių garsinusio VU botanikos sodo istorija, pastatų ansambliu, kurį kūrė architektai M. Šulcas, Ž. Pusjė ir K. Podčašinskis, bei želdynų raida. Pasidairysime po anapus Vilnios stūksančius kalnus, Bernardinų sodo prieigas.

Joniškėlis garsėja seniausia iki šiol veikiančia kaimo ligonine, kuriai yra 200 metų. Dar prieš porą šimtmečių dvarininkas Ignas Karpis testamentu savo pinigus skyrė šiai ligoninei ir mokyklai Joniškėlyje. Tai buvo didelis dosnumas, kurio neregėjo to meto Europa. Kaimo ligoninę Joniškėlyje globojo Vilniaus universitetas. Ji atlaikiusi du pasaulinius karus ir dvi okupacijas, šiandien pavadinta garbingu Jono Leono Petkevičiaus vardu. Kokia yra ligoninės istorija? Ją geriausiai žino ir pasakoja Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis.

Šiandien nebėra nei Skarulių kaimo, nei Skarulių parapijos. Sunyko. Gyventojai išsibarstė po visą Lietuvą. Tačiau jie buriasi aplink Skarulių Šv. Onos bažnyčią, primenančią gimtąsias vietas. Kaip laikosi istorijos, architektūros ir dailės paminklas, saugomas valstybės?

Sakralinis muziejus Pažaislio vienuolyno ansamblyje. Vienuolyno paveldo muziejinės ekspozicijos pagrindas yra dvasinės materialinės kultūros ženklai, palikti čia gyvenusių ir gyvenančių vienuolijų: kamaldulių, ortodoksų, seserų kazimieriečių. Pasakoja sesuo Lidija.

„Aš galvoju, kad įžengiau į savo gyvenimo tarpsnį, kai man pradėjo rūpėti bendruomenių, tautelių gyvenimas čia, Lietuvoje. Tas pažinimas labai gerai įprasmina ir mane, ir kelionės draugus. Pastebėjau, vien perskaityti knygos nepakanka. Reikia keliauti po Lietuvą, susitikti ir paspausti ranką vietiniam žmogui, susipažinti, užjausti, pajuokauti, pavalgyti, išgerti arbatos. Tai tampa kelionės emocinio potyrio dalimi“, – sako LKA dėstytojas, fizinių mokslų daktaras Gintaras Labutis.

Su G. Labučiu ir jo bičiuliais karaimais keliausime Lietuvos karaimų atminties takais: Vilnius, Trakai, Naujamiestis, Panevėžys.

Poetas Vladislavas Sirokomlė rašė: „...didelė gėda visiškai nepažinti krašto, kuriame gyvename, arba, dar blogiau, geriau žinoti svetimus kraštus nei savąjį.“

Netoli Vilniaus, prie senojo kelio Vilnius – Minskas, Bareikiškių kaime stovi XIX a. pastatytas medinis dvarelis, kuriame gyveno ir kūrė poetas Vladislavas Sirokomlė. Vienas reikšmingiausių jo kūrinių yra „Margiris“, simbolizuojantis lietuvių kovas su kryžiuočiais. O po parašyto pirmojo turistinio vadovo po Lietuvą „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ jis pripažintas turizmo pradininku Lietuvoje.

Po Bareikiškių dvarelį ir poeto Vladislavo Sirokomlės muziejų vedžioja ir pasakoja VEU lenkų literatūros dėstytojas dr. Juzef Šostakovski.

Į kultūrinį-edukacinį žygį su žemaitukais Sankt Peterburgo – Kauno – Varšuvos senuoju arklių pašto keliu leidęsis Alantos seniūnas Aidonis Užubalis nesigaili. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą nykstančių žemaitukų veislės išlaikymu ypač rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai. 1900 m. Paryžiaus tarptautinėje žemės ūkio parodoje žemaitukų eržilas buvo apdovanotas aukso medaliu. Todėl šiandien reikia žemaitukus išbandyti ir dar kartą įrodyti jų naudą ir svarbą žmogui, populiarinti Lietuvos gyvąjį paveldą.

Kodėl buvo svarbu karietomis keliauti pašto keliu? Kažkada šis kelias buvo viena moderniausių magistralių Europoje. Jo istorija siekia beveik 180 metų. Lietuvoje yra kelios pašto stotys, kurios įtrauktos į saugomų paminklų registrą ir mena įdomią istoriją.

Zarasų rajone įsikūręs Degučių kaimas yra įdomus savo istorija, kažkada buvęs svarbus Lietuvos sentikiams. Šią vietovę garsino ir XIX a. nutiestas kelias, kuris jungė Sankt Peterburgą ir Varšuvą.
O šiandien daugelis pažįsta Degučiuose gyvenantį medžio drožėją Gediminą Kairį, kuris juokauja: „Mėgstu skaniai pavalgyti, tai ir šaukštus drožiu.“ Jei norite pamėginti savo rankomis išskobti šaukštą, apsilankykite Kairių sodyboje. Tautodailininkas nešykšti patarimų. Šalia namo stovi šaukštais nukabinėtas medis. Jis ir nurodys kelią į dirbtuvę.

Labanoro regioninis parkas įsikūręs Labanore, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Miestelis garsus Labanoro dūda, jaukiomis senomis sodybomis, praeities istorija. Labanoro liaudies architektūros paminklu laikoma po gaisro atstatyta medinė bažnyčia ir varpinė. O labiausia visus traukia Labanoro giria.
„Labanoro giria – tai miško tankmė ir žydros ežerų akys, tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos, tai laukinė gamta ir gilios kultūrinės tradicijos. Tai vieta, kur atsigauna kūnas ir dvasia.“

„Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur įvairios kalbos ir religijos sugyvena kartu šimtmečius. Aš turiu mintyje Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą“, – sakė Nobelio premijos laureatas poetas, rašytojas, literatūros mokslininkas Czeslawas Miloszas.

Aplankykime Kėdainių kraštą kartu su Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro direktore Audrone Pečiulyte.