Lazdijų žemė – jotvingių palikimas. Veisiejų regioninis parkas yra Pietų Lietuvos aukštumos ir smėlingosios Pietryčių lygumos sandūroje, kur gausu ežerų ežerėlių, upių upelių, pelkių, įsikūrusių tarp miškų. Nors šiame krašte smėlėta, nederlinga žemė, čia nuo seno gyvena žmonės santarvėje su gamta.
Veisiejų regioninio parko lankytojų centras įsikūręs vaizdingame Ančios pusiasalyje, XVIII a. Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio pastatytame dvare. Lankytojų centras kviečia užsukti, gauti informacijos ir po to pasklisti po įspūdingas vietas pėsčiomis, dviračiais, automobiliais, žirgais ar baidarėmis.
Iš Veisiejų regioninio parko lankytojų centro keliauti į Kapčiamiestį, Vainežerio dvarą, pasižvalgyti po nuostabaus grožio apylinkes kviečia Veisiejų regioninio parko direktorė Lina Žukauskienė, ekologė Irma Maciulevičienė, rekreacininkė Aistė Savenkovaitė ir Veisiejų seniūnas Zenonas Sabaliauskas.

Nemuno deltos regioninis parkas etnografiniu požiūriu yra unikalus. Tai – istorinio Mažosios Lietuvos regiono dalis, kažkada priklausiusi Šiaurės Vakarų Europos kultūrinei provincijai. Todėl čia yra specifinis šio krašto kultūrinis palikimas, kurį atspindi architektūra, kapavietės, technikos paminklai, žmonių gyvenimo būdas.
Iš Kintų plauksime laivu, po to keliausime autobusu, aplankydami turistus viliojančias vietas: Minijos kaimą, Uostadvarį, Rusnės salą. Susipažinti su istorija ir architektūra padės Šilutės turizmo ir informacijos centro direktorė Rasa Kmitienė.

„Čia apsilankęs jautiesi lyg paslaptingoje legendoje. Vaizduotėje atgimsta ledynų pašvaistės, neįžengiamos sengirių paunksmės, smilkstančios alkos, tiltai per ežero gelmes...“, – taip apie Žemaitijos nacionalinio parko grožį kalbėjo žinomas Lietuvos gamtininkas Česlovas Kudaba.
Žemaitijos nacionaliniame parke saugomi piliakalniai ir alkakalniai, kapinynai ir senovės gyvenvietės. Žemaičių Kalvarijoje ir Beržoro senuosiuose kaimuose dar ir dabar stengiamasi puoselėti amatus, kultūrinį, kulinarinį, nematerialųjį paveldą.
Apsilankykime pas Marijoną Striaukienę Beržoro kaime Platelių seniūnijoje „Tėvukų sodyboje“. Pasiklausysime šiaurės žemaičių pratarme kalbančių šeimininkų, paragausime žemaitiškų patiekalų, susipažinsime su senovės žemaičių gyvenimo būdu.

Mykolas Kleopas Oginskis Plungės dvarą, miestelį ir jo apylinkes įsigijo 1873 m. Vedęs žinomos lenkų didikų giminės atstovę Mariją Skurzewską, jis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūros veikla garsėjusią rezidenciją. Šiandien atnaujinta, restauruota Plungės dvaro sodyba duris atveria lankytojams.
Po gausių ūkio ir technikos naujovių, negęstančią šlovę Plungės dvaro šeimininkams pelnė mecenavimo veikla: įsteigta prieglauda našlaičiams vaikams, finansuota lituanistinė veikla, įkurta muzikos ir orkestro mokykla, kurioje grojo ir mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Su Plungės Oginskių dvaro sodyboje esančiomis ekspozicijomis supažindina Žemaičių dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja Danutė Einikienė.

Kiekvienais metais paskutinį gegužės šeštadienį Šilutė švenčia miesto gimtadienį. Kaskart šilutiškiai ieško būdų, kaip praturtinti kasdienį miestelėnų gyvenimą, kuo daugiau pritraukti svečių. Šiais metais lankytojams duris atveria Šilutės dvaras. Pamario krašto žmonės negali atsidžiaugti etnografinio regiono statusu – Mažoji Lietuva. Šilutiškiai gerbia ir myli žemaičius, tačiau nori likti savimi. Jiems neprilipo nuo pokario primetamas vakarų žemaičių pavadinimas. Nuo Atgimimo laikų Šilutės gyventojai stengėsi saugoti ir puoselėti etninę architektūrą, tautinį kostiumą, kulinarinį paveldą, muzikinį folklorą, tautosaką, papročius.

Tiek profesionalai, tiek mėgėjai nusprendė, kad nacionaline žuvimi taps lynas. Lynas skanus, užburia auksiniu atspalviu. Lynas turi lietuviško charakterio bruožų, juokauja žvejai: šiek tiek kuklus, šiek tiek slapukas, nerodantis visų savo galimybių. Rinkimų proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje atidaryta paroda „Žvejyba viduramžių Klaipėdoje.“ Ežerų žvejybos muziejus pasitinka įdomia ekspozicija, kurioje galima pamatyti įvairių žvejybos įrankių, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės XIX a. pabaigoje. Susipažinti tiek su archaine žvejyba, tiek su šiuolaikine.

Lietuva atveria naujas galimybes kelionėms, pažinimui, poilsiui ir pramogoms. Kiekvienas gali rinktis pagal pomėgius: kam įdomus geležinkelių turizmas, kam – pojūčiai gamtoje. Seniausias geležinkelis Europoje kviečia keliautojus ne tik susipažinti su vertingu istoriniu ir kultūriniu Lietuvos paveldu, bet ir pramogauti, dalyvauti edukacinėse programose. Kodėl, pavyzdžiui, nepasivaišinti keptais varnėnais?

Vandens turistai yra pamėgę Lietuvos upes. Plaukti baidarėmis jas renkasi dėl vaizdingų krantų, nesudėtingų maršrutų. Lakaja – viena iš jų. Upės tėkmė rami, nėra rėvų, nors vietomis pasitaiko užtvarų ar žemų tiltelių. Pavasaris tas metas, kai reikia apsikuopti, išvalyti upių pakrantes, paruošti jas poilsiautojams.
„Pasirodo ne tik Lietuvoje ar jos pakraščiuose galima atrasti kultūros vertybių. Sostinės širdyje taip pat galima pasidžiaugti naujais archeologinio paveldo objektų atradimais“, – mintimis dalijasi Gariūnų piliakalnio atradėjas archeologas Vykintas Vaitkevičius.
Nauji atradimai leidžia manyti, kad dar ne viskas žinoma. Lietuvoje yra šiek tiek daugiau kaip 850 piliakalnių. Beveik visi jie įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Kas nenorėtų pamatysi užgimstančios upės ištakų? Žygeivių pamėgtoji Verknė driekiasi per Trakų ir Prienų rajonus ir įteka į Nemuną. Jos versmės prasideda Galaverknio kaime.
Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius sako: „Jei norime išsaugoti Baltijos jūrą – turime rūpintis ištakomis, šaltiniais ir upeliais.“ Archeologas Vykintas Vaitkevičius pažymi, kad tai baltiškojo periodo svarbos šventovė. O kultūrologė Rita Balsevičiūtė pasakoja apie Verknės ištakų mitologinę reikšmę.

Dotnuva rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1372 metais. Dvaras žinomas nuo XVI amžiaus. Dvaro parkas laikomas vienu turtingiausių pagal dendrologinę vertę, saugomas valstybės. Į Dotnuvą daugelį traukia užsukti buvęs bernardinų vienuolynas ir bažnyčia. Čia gerą dešimtmetį darbavosi kapucinas vienuolis Tėvas Stanislovas Dobrovolskis.

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė ir istorijos mokytoja Audronė Pečiulytė kviečia į ekskursiją. Užsuksime pasižvalgyti po Terespolio dvarą.