Kaip surasti kontaktą su vaikais?
Kaip juos įnorinti, motyvuoti siekti aukštesnių tikslų, atitraukti nuo gatvės pagundų?
Kas lemia, kad dalis vaikų nebaigia ne tik gimnazijos, o ir progimnazijos, prastai mokosi? Arba net ir tie, kuriuos vadiname gabiais, talentingais, nusimoko, neatskleidžia jiems Dievo duotų talentų, prasigeria, jau paauglystėje įsitraukia į gaujas, daro nusikaltimus, pagaliau patenka arba į socializacijos centrus arba į jaunimo mokyklas?
Kiek tame yra tėvų, patėvių, pedagogų bei kitų suaugusiųjų „indėlio“?
Ar įmanoma vaikui iš socializacijos centro tikėtis kažkokios kitos perspektyvos nei kalėjimas arba skurdus gyvenimas?
Ką tėvai bei pedagogai turėtų daryti, ar nedaryti, kad mūsų vaikai norėtų mokytis niekieno neverčiami, siektų didesnių tikslų, būtų empatiški, savanoriškai padėtų kitiems, kartu būtų kūrybiški, mąstytų netrafaretiškai – gebėtų pasirūpinti tiek savimi, tiek kitais?

Laidoje dalyvauja Šiluvos Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonas kunigas Erastas Murauskas.

Jį kalbiname neatsitiktinai. Kunigas Erastas pats vaikystėje yra patyręs skaudžių išgyvenimų. Jis keletą metų mokėsi internate, vėliau grįžo į šeimą, baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dešimt metų dirbo projektuotoju Kaune, po kiek laiko perėjo į Užsienio reikalų ministeriją, tapo diplomatu, dirbo Kanadoje, kol būdamas 33-ejų pajuto pašaukimą ir įstojo į Kunigą seminariją. Nuo to laiko kunigas Erastas visą savo laisvą laiką skiria atstumtiesiems – vaikams iš socialinio paribio šeimų, taip pat jauniems nusikaltėliams, esantiems pataisos namuose ir kolonijose bei sergantiems vaikams – paženklintiems Dauno sindromu, autistams ar kamuojamiems kitokių negalių.