Uvertiūros – tiltai tarp dviejų pasaulių, koridoriumi vedantys iš kasdienybės į sukurtas išjaustas, kartais net nepatirtas meilės aistras. Uvertiūros – susitikimo jaudulys, pirmojo pasimatymo prisiminimai – skęstantys, bet vis išnyrantys iš buities vandenyno. Uvertiūros – žemėlapiai, kelionės pradžios, slepiančios išsiskyrimo, praradimo skausmą ir amžiną meilės troškimą... Vėliau leisimės į muzikines kryžkeles. Vienoje jų 1875 m. po lemtingo „Karmen“ paskutiniojo akordo G. Bizet, kitoje V. Horovicas. Legendinis rusų–amerikiečių pianistas, gimęs 1903 m. Rusijos imperijoje. Dar viena muzikinė kryžkelė, kurioje susitinka originali atsitiktinumo muzikoje panaudojimo technika, pavadinta ribota aleatorika, bei savita dvylikos tonų organizavimo sistema. Taip, supratote teisingai, tai W. Lutoslawskis ir smuikininkas virtuozas, laikomas vienu šiuolaikinės smuiko technikos pradininkų – N. Paganinis. Sutikę vienas kitą per partitūras, papildė, atskleidė arba uždavė klausimą ateities kartoms, pavadinimu „Variacijos Paganini“, tema dviem fortepijonams. Šedevras sukurtas dar jaunystėje, kaip susižavėjimo ir pagarbos ženklas muzikinėje kryžkelėje pastatytas W. Lutoslawskio 1941 m. Paskutinė muzikinė kryžkelė penktadienio „Pakeliui su klasika“ – B. Martinu, vienas garsiausių čekų kompozitorių, sukūręs apie 140 opusų. Įsiklausydamas į savo liaudies folkloro intonacijas, jis, vos įžengęs į brandų kūrybinį laikotarpį, liovėsi sekęs K. Debussy, o vėliau I. Stravinsky‘o pėdomis, atrado savo nepakartojamą stilių, kurį pamėgo viso pasaulio muzikos gerbėjai. Bet visgi vienam iš didžiausių italų operos kūrėjų G. Rossiniui B. Martinu jautė simpatiją visą gyvenimą.