Didžiuojamės savo idealais. Smerkiame jų neturinčius ar juos išduodančius. Daugelis savo idealus stoja ginti, kai į juos kėsinamasi. Tačiau neretai nutinka, kad tai, kas atrodė šventa, saugotina, brangintina, praranda vertę? Nusiviliame laisve, tėvyne, bendrumu.
Ar tikrai šios nevilties šaknys slypi nepakankamame gerbūvyje? Ar ekonominiai nesklandumai ir įprasti būties sunkumai gali sunaikinti žmogaus entuziazmą, tikėjimą, idealus? Ar per menkas uždarbis gali būti cinizmo ir gyvenimo neigimo priežastimi? Gal nesusimąstome, kad didieji gyvenimo dalykai nedovanojami lyg Kalėdų senelio dovanėlės?

Vargu ar pavyktų rasti nemačiusį kompiuterio ar išmanaus telefono. Daugelis juos turi ir jais naudojasi. Kompiuterio ar išmanaus telefono neturintys ar nesugebantys pasinaudoti šių įrenginių teikiamomis galimybėmis jų bijo ir mistifikuoja: gąsčiojasi kenksmingos spinduliuotės poveikio regai ar psichikai, asmenybės raidai.
O kas tie žmonės, kurių profesija kai kam skamba nesuvokiamai – informacinių technologijų specialistai? Kuo jie užsiima? Kokios asmenybės savybės padeda tapti IT specialistu? Kaip jiems pavyksta pasiekti debesis internete? Kodėl jų nesusargdina nuolatinis sėdėjimas prieš kompiuterio ekraną? Ar šie žmonės kažkuo ypatingi ir skiriasi nuo eilinių mirtingųjų?
Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų padės atrasti IT specialistas Donatas Kontrimas.

Pasakojimas – visų žmogiškųjų susitikimų centrinė ašis. Mes vienas su kitu dalijamės savo gyvenimų istorijomis. Šios istorijos nėra paprasti įvykių ar išgyvenimų atpasakojimai. Tai vaizdai to pasaulio, kurį mes matome, kurio dalimi jaučiamės. Pasakojimas – tai gyvenimo prasmės paieškos. Nėra istorijos – nėra asmens. Mūsų istorijos mus sujungia, nes pasakodami mes atskleidžiame save, savo vidinį pasaulį.
Ar mokame pasakoti savo istoriją? Ar ja sudominame, uždegame klausytojus? O gal be jokios intonacijos tratame ar nerišliai ir sunkiai lemename žodžius, tuo atstumdami klausytoją?
Kodėl svarbu aiškiai, tiksliai ir raiškiai dėstyti savąją istoriją? Kas keičiasi, kuomet išmokstame taip pasakoti?

Ruošiamės šventėms. Purtome ir lyginame puošniąsias drapanėles, skaičiuojame lėkštes, taures ir patiekalus bei gėrimus, nuklosiančius šventinį stalą. Ruošiamės šurmuliui, pokalbiams, dovanoms, linksmybėms, kartais peraugančioms net į girtus ūbavimus. Pirmoji pošventinė diena neretai pradedama paraudusiomis akimis, sustojusiu virškinimu, rūškanais veidais ir išsivadėjusiu džiaugsmu.
Kodėl kai kuriems šventės atneša liūdesį, nusivylimą, nuovargį? Ko tikėtis iš švenčių?

Šių dienų politikoje madinga tapo skaidrumo sąvoka. Skaidri politika – tai partijų gyvenimas be korupcijos, be užkulisinių intrigų, veidmainystės. Deja, politikus skaidrumas arba greičiau jo stoka neretai parklupdo.
O ar įmanomi skaidrūs eilinių piliečių ryšiai? Ar mokame ir sugebame tarpusavio santykiuose gyventi be manipuliacijų, galios žaidimų, melo? Ar vertiname tiesų, atvirą, nuoširdų bendravimą? Ar nebėgame nuo santykių skaidrumo lyg velnias nuo kryžiaus, bijodami kitiems atskleisti savąsias silpnybes, parodyti nepapudruotą savo asmens veidą?

Ar pastebėjote, kokie pakylėti, energingi bei džiaugsmingi jaučiamės bendraudami su pozytiviai nusiteikusiais žmonėmis? Pokalbis teka laisvai: nesislepiama po kaukėmis, atvirai ir nuoširdžiai išsakoma tai, kuo tikima, kas galvojama ir jaučiama. Visų nuomonės išgirstamos. Visi jaučiasi priimti ir gerbiami.
Jeigu visi trokštame pozityvumo, kodėl nepradedame nuo savęs? Kodėl vis taikomės padejuoti, apkalbėti, paniurnėti ar net pagrūmoti kitų piliečių pusėn? Kaip išlipti iš negatyvumo duobės?

„Būsi geras – Kalėdų senelis atneš tau dovanų“, – manipuliuoja neretas tėvelis ar mamytė. Vaikai greit mokosi. Ir kai po egle nėra dovanų, mamai ar tėčiui sako: „Tu buvai bloga/as“. Taip vaikai mokomi pasaulį dalinti į gerą ir blogą, vėliau teisingą ir neteisingą, gražų ir negražų. Skaidydami savo gyvenimą, išmokstame viską vertinti vienu matu, atmesdami kitas spalvas, atspalvius, bet kokią dviprasmybę. Nepriimam kitoniškumo. Negebame būti tolerantiškais. Ir, deja, auginame savyje neapykantos drakoną.
Kaip išmokti priimti gyvenimą visapusiškai? Ugdyti toleranciją ir mažinti neapykantą? Išmokti nevertinti, o pažinti?

Vienišumas, paviršutiniški vienadieniai ryšiai, uždarumas, kaukės, po kuriomis slepiama tikroji savastis – tai slegia nemažą dalį šiuolaikinių žmonių. Didžiuojamės kosmoso tyrimo pasiekimais, didelę gyvenimo dalį praleidžiame interneto erdvėje, karpome ir klijuojame DNR, kuriame ir gaminame žmogų nuo darbo išlaisvinančius prietaisus. Tačiau žmonių bendravimas daugeliui taip ir lieka terra incognita.
Bijome vienas kito lyg didžiausių priešų. Gąsčiojamės, kad apkalbės, išduos, atstums net artimiausi giminės ir draugai. Gyvename įsitempę, atsiskyrę, rūpindamiesi tik mažais savo pasaulėliais. Kodėl vengiame parodyti pasauliui savo tikruosius veidus: dalintis nuoširdžiomis mintimis ir emocijomis, atvirai atskleisti savo norus? Kuo rizikuotume atsiverdami kitai žmogiškajai būtybei?

Gyvename nerimo amžiuje. Milžiniški informacijos srautai, vandenynai įvairiausių dirgiklių, begaliniai reikalavimai skandina mus nerime. Šis sutrikdo mūsų egzistenciją – atbukina dėmesį, slopina atmintį, kankina įvairiausiais nemaloniais kūno pojūčiais: tirpimais, dusuliu, skausmais. Kamuojamės sukandę dantis arba griebiamės liaudiškos priemonės – alkoholio. Drąsesnieji pasiryžta pažvelgti į nerimo gelmes. O ten išvysta ir atsakomybės baimę, ir nepamatuotus įsipareigojimus, ir užslopintas emocijas, ir vengimą laisvai išreikšti savąją tapatybę.
Kaip reaguoti į nerimą – jo vengti ir jį kuo skubiau naikinti (vaistais, alkoholiu, narkotikais, maistu) ar priimti kaip svarbų pasąmonės signalą?

Kas mums nutiko, kad nebetelpame savo tapatybės rėmuose?
Kodėl ekonomistai kritikuoja teatro pastatymus, bankininkai moko, kaip tinkamai maitintis, viešųjų ryšių specialistai vertina istorinius įvykius ir jų veikėjus, verslininkai teikia psichologines konsultacijas, agronomai imasi gydymo stebuklingomis žolelėmis? Kas netingi ir nestokoja visagalybės pojūčio veržiasi į sritis, apie kurias dažniausiai ne ką teišmano. Anksčiau tai buvo vadinama diletantizmu. Šiandien tokia mokslo ir meno profanacija vadinama plačiu požiūriu.

Kaip atskirti tikrąjį specialistą nuo mėgėjo? Kodėl verta antrojo saugotis? Kaip patiems turėti nuomonę ir nebijoti ja dalintis savo aplinkoje, tačiau netapti pasipūtusiais visažiniais, painiojančiais asmeninius samprotavimus su visuotinėmis mokslo tiesomis?