Dėl ko kovojame poroje? Kas nutinka apsvaigusiems nuo meilės ir susižavėjimo vienas kitu jaunuoliams, kai po kuriuo laiku jie virsta nuožmiais konkurentais? Svaidosi emociniais žaibais, laido kandžias replikas ir nesiliauja ieškoję kaltųjų? Buvę įsimylėjeliai tampa priešininkais, kiekvienas siekia savo reikmes ir tiesas pripažinti aukštesnės kokybės. Santuokinis gyvenimas tampa mūšio lauku, visos priemonės tinkamos tikslui pasiekti: ašaros, kritika, šantažas ar net smurtas. Dėl ko kovoja buvę mylimieji? Kokio prizo tikisi? Kaip atpažinti gniuždančią konkurenciją poroje? Ar galima užkirsti kelią partnerių karui ir išsaugoti taiką?

Pats sau draugas, tėvas ir mokytojas.
Kiekvienam bent kartą teko stebėti kojomis trypiančio, spiegiančio, ant grindų besiraitančio vaiko ir išsigandusių, mėginančių jį nuraminti tėvų veiksmo sceną. „Ožiai užėjo“, – sakome mes ir keliaujame sau, nes su mažamečio emocinėmis audromis susitvarkyti yra tėvų užduotis. O jei perkelsime tai į suaugusiųjų gyvenimą? Klykiantis, besikeikiantis, besispjaudantis, daiktais besisvaidantis keturiasdešimtmetis. Kas jį nuramins? Duos saldainuką, nušluostys ašaras ar nuvalys seilę? Kas atsakingas už mūsų emocinę raišką? Kas turėtų mus nuraminti, suvaldyti, paguosti? Atsakymas akivaizdus. Kaip prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir impulsus? Kaip save paguosti? Nuraminti? Nesitikėti, kad kažkas kitas tai padarys už mus?

Gyvename lengvai prieinamų žinių amžiuje. Tik spustelk mygtuką, perbrauk pirštu ir bet kokia informacija prieinama. Šiuolaikinės informacijos priemonės lieja ant mūsų galvų faktus, nuomones, prielaidas, melą. Nuo ryto iki vakaro esame paskendę informacijos triukšme ir patys socialiniuose tinkluose juo dalijamės. Mūsų smegenys kasdien šturmuojamos įvairiausiais stimulais. Bet ar tikrai tiek informacijos žmogui reikia? Ar netampame reklamos, propagandos ar manipuliacijų aukomis?
Kaip išsaugoti mąstymo aiškumą? Atskirti melą nuo tiesos? Kaip nepaskęsti informacijos jūroj?

Grįžta kaimynė iš įspūdingos atostogų kelionės ir guodžiasi: „Noriu pailsėti po kelionės bent savaitę.“ O būna ir taip, kad žmogus per atostogas tiek daug dirbo sode ar remontuodamas butą, jog grįžęs į darbą džiaugiasi galįs atsipūsti. Ir snaudžia savo darbo vietoje. O yra ir tokių spartuolių, kurie neturi atostogų metų metais ir net nesupranta poilsio prasmės. Arba pajutę sekinantį nuovargį krenta į lovą ir neišlipa iš jos kelias savaites, kol nuo gulėjimo ima gelti visą kūną ir paskausta galvą.
Ar mes mokame ilsėtis? Ar gebame vertinti savo poilsį? Kaip atgauti jėgas? Į ką turėtume atsižvelgti ketindami atostogauti, kad nenusiviltume?

Reglamentas. Taisyklės. Daugeliui šie žodžiai kelia nuobodulį. Kiti ima jaustis suvaržytais ir trokšta priešintis. Kaip atrodo reglamentuotas, tvarkingas gyvenimas? Kai viskas apibrėžta, aišku. Visos veiksmų pasekmės numatytos.
Neretai pašiepiame vokiečių tautą už tai, jog jiems svarbiausia – Ordnung, tvarka. Tačiau ar patyliukais nepavydime jiems to aiškumo, saugumo ir gerovės? O gal taisyklės kuriamos tam, kad jas laužytume?
Kaip atrodytų gyvenimas be taisyklių? Gal nevaržoma žmogaus laisvė rinktis ir elgtis kaip širdis geidžia sužadina kūrybiškumo proveržį ir progresą? O gal panardina visuomenę į chaosą? Kokia visuomenę kuriame mes?

Apie ką svajojote, kai buvote maži? Ko sau linkėjote įžengę į paauglystę? Ką norite pasiekti dabar? Į šiuos klausimus galime išgirsti aibę atsakymų. Tik glumina keista tendencija. Vis dažniau jaunas pilietis, stovėdamas ant savo suaugusio gyvenimo slenksčio, yra vedinas vienintelio troškimo: „Noriu išgarsėti!“
Vardan populiarumo daugelis pasiryžę bet kam: lieti prakaitą sporto salėje, be saiko gulti po chirurgo peiliu tobulinant savo kūną, nuolat šmėžuoti televizoriaus ekrane neturint supratimo apie gvildenamą problemą, smurtauti, kurti intrigas, rizikuoti savo ir kitų gyvybėmis. Šį nemalonų sąrašą galima būtų tęsti be galo.
Kas nutiko mūsų visuomenėje, jog, užuot tobulinę savo žinias ir įgūdžius, siekę savirealizacijos, stačia galva neriame į narcistinių poreikių tenkinimą?

Ir vėl nelaimingas ryšyje. „Kodėl į mano gyvenimą ateina tik netikėliai?“– dažnai aimanuoja psichologo kabineto lankytojai. Ir stebiesi. Išsilavinęs, dailaus stoto, gerų manierų, malonus žmogus, o partneriai tokie niekam tikę! Vienas po kito. Agresyvūs, savanaudiški, išnaudotojai ar net smurtautojai. Nutraukia vieną ryšį, atsistoja ant kojų ir horizonte jau šmėžuoja naujas žmogus. Šį kartą atrodo toks tobulas. Meilė srūva per kraštus. Tik po kurio laiko paaiškėja – vėl smurtas, išnaudojimas. Kaip išeiti iš šito rato?

„Kodėl į mano gyvenimą ateina tik netikėliai?“– dažnai aimanuoja psichologo kabineto lankytojai. Ir stebiesi. Išsilavinęs, dailaus stoto, gerų manierų, malonus žmogus, o partneriai tokie niekam tikę! Vienas po kito. Agresyvūs, savanaudiški, išnaudotojai ar net smurtautojai. Nutraukia vieną ryšį, atsistoja ant kojų ir horizonte jau šmėžuoja naujas žmogus. Šį kartą atrodo toks tobulas. Meilė srūva per kraštus. Tik po kurio laiko paaiškėja – vėl smurtas, išnaudojimas. Kaip išeiti iš šito rato?
Kodėl mes pakliūname į nelaimingos meilės pinkles ir nuolat kartojame tą patį scenarijų su kitais partneriais? Kiti blogi? Lemtis tokia? O gal turėčiau kažką suprasti apie save? Ir tai pakeisti? Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Vakarietiška kultūra išskirtinai orientuota į sėkmę. Kitaip tariant, mes paniškai bijome suklysti. Kartais net pasirenkame nieko nedaryti, kad tik nepatirtume nesėkmės. Skaudžiausias įžeidimas – būti pavadintu nevykėliu. Vengdami nesėkmės nebedrįstame ir gyventi, prarandame ryšį su savimi ir kitais. Jaučiamės išsigandę ir nelaimingi.
Kaip prisijaukinti nesėkmę? Leisti sau klysti ir mokytis iš savo klaidų? Mėgautis gyvenimu, savo kūrybingumu? Tiesiog pamilti klaidas.

Kaip Jūs reaguojate, kai siekdami svarbaus tikslo susiduriate su kliūtimi? Pavyzdžiui, skubate į darbą, o kelyje avarija ir didžiulė spūstis. Variantas A: atsipalaiduojate ir klausotės muzikos. Variantas B: koneveikiate tą Lietuvos kelių netvarką ar nemokšas vairuotojus. Variantas C: keikiate save, kad nelaiku išvykote iš namų. Arba variantas D: karštligiškai pipsenate, apsimetate Skubios medicininės pagalbos automobilio vairuotoju ir važiuojate kelkraščiu. Kuris atsakymas Jums prie širdies?
Mes skirtingai reaguojame stresinėse situacijose. Kartais net patys nežinome kaip, kol kliūtis neišdygsta mūsų kelyje. O įgudęs psichologas, stebėdamas Jūsų elgesį tokioje situacijoje, ne tik apibūdins Jūsų kliūčių įveikos strategijas, bet įvardins ir svarbiausias Jūsų asmenybės savybes.
Kaip atpažinti savo įprastą reagavimo kliūties situacijoje būdą ir išmokti reaguoti tinkamai bei produktyviai?