Neseniai įvykusioje režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ pagal Rimanto Kmitos pjesę premjeroje išvydome teatrą teatre. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje pasakojama, kaip be režisieriaus dirbanti aktorių komanda stato „Gyvulių ūkį“ ir su kokiomis kūrybinėmis dilemomis susiduria. Ilgesnį laiką akyliau scenos menų lauką Lietuvoje stebintiems žiūrovams tokia kūrinio koncepcija gali priminti to paties Tamolės prieš devynerius metus drauge su šokėjais Agne Ramanauskaite, Mantu Stabačinsku ir dramaturge Sigita Ivaškaite kurtą „Contemporary?“. Šiame darbe menininkai tuomet nutarė kritiškai pažvelgti į šiuolaikinį šokį Lietuvoje, griauti jį gaubiančius stereotipus ir pašiepti choreografijos klišes. Jei šiandien būtų statomas „Contemporary?“ tęsinys, iš ko jis juoktųsi? Kokius naujus štampus per pastarąjį dešimtmetį įgijo Lietuvos šiuolaikinis šokis? Ar šiuolaikinį šokį jau laikome „normalia“ meno sritimi, o jei ne – ko trūksta iki normalumo?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. D. Matvejevas

Aktorius, režisierius, improvizacijos teatro „Kitas kampas“ meno vadovas Kirilas Glušajevas neseniai Vilniaus mažajame teatre drauge su dramaturge Gabriele Labanauskaite ir kolegomis režisieriais Gabriele Tuminaite bei Stasu Žirkovu pristatė spektaklį apie romantinių santykių paiešką internetinėje pažinčių programėlėje „Tinder dates“. Anot menininko, tai kūrinys apie žmones, kurie bando kontroliuoti spontaniškiausią dalyką gyvenime – jausmus ir santykius su kitais žmonėmis, o poreikis kontroliuoti – tai nerimo padarinys. Būtent apie nerimą – Kirilą Glušavjevą itin dominančią temą – kalbamės „Performanse“. Kaip dramos ar improvizacijos teatras gali žmogui padėti ne tik įveikti nerimą, bet ir jį pajusti? Kodėl dramos terapiją studijuojantis režisierius kritiškai vertina menininkų siekius „paterapinti, pakrapšyti, papurtyti“, o į spektaklius apie karą Ukrainoje nėjo ir eiti nesiruošia? Ko skaudžias temas scenoje plėtojantys teatro menininkai turėtų išmokti, norėdami apsisaugoti ir tausoti publikos savijautą?

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Matyti kojom, girdėti akim ir eiti rankom“ – tokį reikalavimą iš režisieriaus Roberto Wilsono išgirdo Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Dorianas“ vaidinantys aktoriai Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas. „Doriano“ pasaulinė premjera įvyko ne Kaune, o Diuseldorfe, čia vietoje dviejų aktorių sceną okupavo vienas – Christianas Friedelis. „Peformanse“ Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas dalijasi įspūdžiais, kuriuos paliko vokiečio aktoriaus pasirodymas, ir išduoda, kad lietuviškasis „Doriano“ pastatymas, jų manymu, tam tikrais atžvilgiais pranoksta vokiškąjį. Menininkai taip pat pasakoja apie jų įvairiapusę patirtį su „despotu gerąja prasme“ Robertu Wilsonu, prasidėjusią nuo kiek neįprasto aktorių atrankos proceso. Galiausiai, atsako net į teatro kritikams sunkiai atsakomą klausimą – apie ką yra spektaklis „Dorianas“.

Ved. Indrė Kaminckaitė

L. Jansch nuotr.

Ar save gana asocialiu žmogumi laikantis režisierius Agnius Jankevičius yra ir asocialus teatralas? Kaip tokiu gali būti menininkas, ne kartą tituluotas vienu produktyviausių Lietuvos režisierių? Drauge su kalbomis apie menininkų produktyvumą neretai pasigirsta ir komentarai apie su tuo siejamą išsisėmimą. Kokiomis akimirkomis jį patiria pats Agnius Jankevičius? Kada vidines transformacijas įvykdantys pastatymai tokio efekto nebekelia ir kaip šį jausmą susigrąžinti?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Ar galima apie abortą scenoje kalbėti be gailesčio ir linksmai? Ar dera kuriant spektaklį apie pedofiliją leisti kūrybiniame procese dalyvauti aktorei mergaitei? Ar vykstant karui Ukrainoje padoru teatre vaizduoti ukrainiečius žydšaudžius? Drąsias temas į sceną norintys atnešti, įvairius tabu ketinantys laužyti kūrėjai neretai susiduria ne tik su kultūros bendruomenės, bet ir plačiosios visuomenės spaudimu keisti ar net atsisakyti tam tikrų pastatymų. Kaip kontekstas lemia, apie ką ir kaip dera bei nedera kalbėti menininkams? Kaip tai susiję su visuomenės branda? Ar įvairių tabu laužymas tėra kūrėjų ambicija susilaukti daug dėmesio? Pokalbis su režisieriumi Naubertu Jasinsku, scenos menų kritike Aušra Kaminskaite ir dramaturge bei aktore Tekle Kavtaradze.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Šokėjas, choreografas ir aktorius Petras Lisauskas prieš dešimtmetį drauge su Agnija Šeiko ir Goda Giedraityte įkūrė dabartinį Šeiko šokio teatrą. Dabar, nors vis dar stipriai palaiko kūrybinius ryšius, tarp šio teatro vadovų jo pavardės nėra. Praeityje nemažą laiką sietas su tokiais miestais kaip Klaipėda ir Alytus, vis dar palaikantis ryšius su Danijos šokio lauku, šiuo metu menininkas nusprendė įsikurti Molėtuose ir kurti kūrybinę atmosferą čia. Ar jis nepasiilgsta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos šokio menininkų burbulų? Kokie kraštutinumai traukė ir traukia menininką?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Neretas Lietuvos aktorius savo karjeroje laviruoja tarp teatro scenos ir kino aikštelės, todėl „Performanse“ domimės, kuo iš esmės skiriasi vaidyba šiose srityse. Kaip tik scenoje pratęs vaidinti aktorius pasijustų dirbantis su kino režisieriumi? Kas yra teatrališkas aktorius bei tas, kurį labai myli kamera? Šiomis profesinėmis paslaptimis dalyijasi Vitalija Mockevičiūtė, Vaidotas Martinaitis ir Lukas Malinauskas.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Ką tik pasibaigęs „Sirenų“ festivalis šiemet pirmąkart surengė Lietuvos teatro vitrinos apdovanojimus, kuriuose nugalėtojus rinko tik iš užsienio ekspertų sudaryta komanda. Ką Lietuvos teatre labiausiai vertina užsienio teatro profesionalai? Ar jų nuomonė apie tai, kas yra kokybiškas teatras, sutampa su mūsų kritikų bei apdovanojimų komisijų požiūriu? Kaip Vakarų teatro mados, tendencijos skiriasi nuo mūsų scenoje matomos raiškos ir keliamos problematikos? Dėl ko mūsų teatro kūrėjai gali būti liaupsinami ir graibstomi prodiuserių užsienyje, bet Lietuvoje likti nesuprasti ir neįvertinti? Kokios šių skirtumų priežastys? Pokalbis su tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadove, Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadybos skyriaus vadove Kristina Savickiene, Šeiko šokio teatro vadove, šokėja ir choreografe Agnija Šeiko bei režisiere Kamile Gudmonaite.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. D. Matvejevas

Festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje žiūrovai jau galėjo išvysti „Compagnie Non Nova“ ir prancūzų menininkės Phia Ménard judesio spektaklį „Sausasis sezonas“. Šis 2018 metais Avinjone pristatytas darbas kvestionuoja binarinę lyties sampratą ir kalba apie smurtą prieš moteris. Panašius klausimus kelia ir slovėnės Natašos Živković spektaklis „Sūnelis“, pasakojantis apie Balkanų kraštų moteris, kurios, trokšdamos tik vyrams pasiekiamo statuso, laisvės ir galios, pasirenka vyrišką socialinę lytį ir priima amžinus skaistybės įžadus. Su panašias ar net tas pačias socialines problemas savo kūryboje plėtojančiomis menininkėmis kalbamės apie feministinį teatrą – koks jis yra ir turėtų būti? Ar didelėje kiekybėje lyties problematiką analizuojančių spektaklių kūrėjos mato daug kokybės? Kas gali scenoje kalbėti apie smurtą lyties atžvilgiu? Kaip turėtume vertinti vyrų kūrėjų analizes ir žvilgsnį į specifines moterų patirtis?

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Sirenų“ ir Nada Zgank nuotr.

55-erius metus Klaipėdos dramos teatre vaidinanti Nijolė Sabulytė sako: „Gyvenime nereikia būti artistu, pakanka juo būti scenoje.“ Tačiau ar iš tiesų menininkei, kurią uostamiesčio praeiviai gatvėse dažnai atpažįsta, o po spektaklių kartais net tapatina su įkūnytais personažais ir jų ne pačiomis geriausiomis savybėmis, pavyksta nubrėžti šią skirtį tarp gyvenimo ir scenos? Kaip dar vieną rugsėjį pasitinka teatralė, išgyvenusi daugiau nei penkias dešimtis labai įvairių teatro sezonų? Kodėl Vilniuje studijas pabaigusi aktorė pasidavė jūros traukai ir visą savo aktorės karjerą ištikimai plėtojo viename teatre? Kokius etapus ji ten išgyveno ir kaip ji prisimena laukinius 90-uosius teatre? Kodėl žiūrovus laiko negailestingais, o savo vaikams nelinkėjo teatralo karjeros?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. Kemel Photography