Valentino diena daro įtaką ir teatrų repertuarams – ne viename jų galima pamatyti pavadinimą spektaklio, kuriame svarbi meilės, romantinių santykių ar seksualumo tema. Prie kokių romantinių santykių mus pratina teatras? Kokių meilės istorijų, santykių modelių galima pasigesti scenoje? Kokių publikos vertinimų susilaukia bandymai praplėsti jų įvairovę? Kaip išvengti šabloniško mylinčio, meilės kamuojamo žmogaus portreto? Pokalbis su dramaturge Gabriele Labanauskaite, sukūrusia pjesę „Tinder Dates“, ir režisieriumi Gildu Aleksa, besiruošiančiu spektaklio „Make Love“ premjerai.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Dainiaus Putino nuotr. iš spektaklio „Tinder Dates“

Teatre daug kurianti kompozitorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė Agnė Matulevičiūtė bando įvesti naują sąvoką muzikos ir garso žodyne – „užgarsis“. Kaip jos užgarsio paieškos pasireiškia teatro scenoje ir užkulisiuose? Kaip praturtina, praplečia teatro kūrinių skambesį ir jo sukeliamą patirtį žiūrovui? Kokios teatro muzikos galimybės gyvuoti atskirai nuo spektaklio?

Jonas Baranauskas – vienas intensyviausiai uostamiesčio teatre dirbančių aktorių. Jis suskaičiavo vos tris Klaipėdos dramos teatro spektaklius, kuriuose jis nevaidina, išsidavė, kad netrukus tokių gali likti tik du. Kodėl būtent jis įkūnijo jaunąjį Joną Meką M. Borczucho spektaklyje „Lost Lost Lost“? Kaip klostosi Klaipėdos dramos teatro draugystė su užsienio, ypač Lenkijos ir Latvijos režisieriais? Kokias savas tiesas Jonas Baranauskas dažniausiai gina teatre? Kodėl, anot jo, Klaipėdos teatro bendruomenė atsiriboja nuo sostinėje vykstančių nemalonių teatro procesų?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Premjerą Lietuvos publikai ruošiantis dramaturgas ir režisierius Ivanas Vyrypajevas teigia amžiams pasitraukęs iš Rusijos. Jis jau ilgą laiką gyvena Lenkijoje, turi šios valstybės pilietybę ir, kaip kadaise yra pasakęs, jam garbė būti tremtyje, nes uždraustas savo šalyje tapo tikru rusų rašytoju. Nuo pat karo pradžios jis įvairiais būdais padeda Ukrainai, Vyrypajevui deklaravus, kad visi honorarai už Rusijoje rodomus spektaklius pagal jo pjeses keliaus į ne karinius pagalbos Ukrainai fondus, šalies agresorės teatrai vienas po kito atšaukė tuos spektaklius. Tačiau jo pjesės ar paties režisuoti spektakliai sėkmingai laikosi Europos, taip pat ir Lietuvos teatrų repertuaruose.

Kodėl Ivanas Vyrypajevas Lietuvos teatrą myli taip stipriai, kad net yra bandęs kopijuoti mūsų meistrus? Kodėl mūsų teatralai simpatizuoja jo kūrybai? Kokį santykį jis palaiko su kūrėjais Ukrainoje, kurioje prasidėjus karui, natūralu, jo pavardė panaikinta iš teatrų repertuarų, ir kokius šansus karo pradžioje norėjo suteikti Rusijos teatrams? Kaip Vyrypajevas vertina Putiną kaip teatro personažą, ir kokius nusivylimus jam suteikė Rusijoje likę bičiuliai intelektualai?

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Teatronas“ pademonstravo vienus didžiausių šiuolaikinio Lietuvos cirko pasiekimų per pastaruosius metus. Šio teatro organizuojamas festivalis „Cirkuliacija“ rengė metinį Europos tinklo „Circostrada“ suvažiavimą, o ateinančius trejus metus „Teatronas“ bus Baltic Nordic Circus Network – vieno svarbiausių tinklų šiuolaikinio cirko sričiai Šiaurės ir Baltijos šalių regione – koordinuojanti organizacija. Ką tai reiškia, kokius galimus proveržius mūsų regiono cirko arenoje tai sukels ir kaip sumažins atskirtį tarp Šiaurės ir Baltijos šalių cirko? Su Gildu Aleksa taip pat kalbame apie teatro snobizmą, demokratijos trūkumą ir kitas problemas, kurių, pasak jo, cirkui pavyksta išvengti, galimybes Lietuvoje steigti aukštojo mokslo programą cirko menininkams ir šio meno žiūrovams suformuotus bei sunkiai keičiamus įpročius.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Donatas Ališauskas

Pastarieji metai aktoriui Laurynui Jurgeliui buvo intensyvūs ir įsimintini, nes turtingi įvairiapusiškų vaidmenų. Sportas, maistas, metafizika ir viską apibendrinantis Miltinis – taip trumpai apie kurtus personažus pasakoja Laurynas. „Performanse“ daugiausia koncentruojamės į, Lauryno žodžiais tariant , "„iki galo neriantį bičą“ Juozą Miltinį, kurį jis įkūnijo šio teatralo vardo teatre Panevėžyje, Aleksandro Špilevojaus spektaklyje „Sala, kurios nėra“, ir šiuo metu vykstančias „Girtų“ repetecijas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pas „savo tiesą atradusį“ Ivaną Vyrypajevą, iš Rusijos kilusį dramaturgą ir režisierių, turintį Lenkijos pilietybę.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Monika Markevičiūtė

2022-ųjų pabaigoje nepriklausoma organizacija „Be kompanijos“ paskelbė, kad „auga į didelę šokio menininkų kompaniją“. Tad pirmajame 2023-ųjų „Performanse“ su šios kompanijos menininkėmis Agniete Lisičkinaite ir Greta Grinevičiūte kalbamės apie tai, kokios jėgos pastaruosius metus stipriausiai formavo Lietuvos šokėjus, skatino ar slopino jų augimą. Kodėl šiuolaikinio šokio darbai vis dar nevisada papuola į ryškiausių pasiekimų sąrašus, nors tų pasiekimų netrūksta? Kokį praėjusių metų socialinį ir psichologinį Lietuvos šokėjo portretą nupieštų menininkės? Ir kodėl joms vis dar gera, o kartais jau nebegera kurti dviese?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Martynas Norvaiša

Jaunimo teatre mėnesio viduryje įvyko Sergejaus Loznicos premjera „Erinijos“ pagal Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“. Kaip sako režisierius, žydų tautos genocido istoriją plėtojančiame spektaklyje pasakojama, „kaip kuriamas mechanizmas, įgalinantis vieną grupę žmonių žudyti kitas žmonių grupes“. Šis darbas, dar net į sceną nesukvietus pirmųjų žiūrovų, pritraukė žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, trumpai tariant – keli spektaklyje galiausiai atsisakę vaidinti aktoriai prabilo apie galimą jo antiukrainietiškumą. Jau pasirodė pirmosios spektaklio recenzijos ir pastarasis kaltinimas, anot daugumos pasireiškusių kritikų, nepasitvirtino. Visgi apžvalgininkams daugiau klausimų kyla dėl spektaklio meninės kokybės, režisieriaus autentiško žvilgsnio, pasigirsta minčių, kad kino meistro pirmasis bandymas teatre buvo pretenzijų nepateisinusi avantiūra. Be abejonės, netrūksta ir simpatizuojančių šiam darbui, atremiančių paminėtą kritiką ir giriančių tai, kad „Erinijos“ itin pasiduoda skirtingoms interpretacijoms. Kol kas apie šį spektaklį visai žiniasklaidai nepasisakė pagrindinis jo aktorius Donatas Želvys. Anot jo, Loznicos teatrinis debiutas žmonėms parodo, kur ir kaip keliauja dabartiniai fašistai – rusai, akcentuoja, jog Rusija turi būti nugalėta, nes ji niekada nepripažins savo kaltės. Kokios dilemos jam kilo, kuomet žiniasklaidoje sprogo burbulas dėl galimo spektaklio antiukrainietiškumo? Dėl ko sutinka ir nesutinka su teatro kritikais? Ko aktorius išmoko iš Sergejaus Loznicos?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Laura Vansevičienė

Mėnesio pradžioje režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevojus pristatė ne tik Juozo Miltinio dramos teatrui, bet ir tikriausiai visam Panevėžio miestui reikšmingą spektaklį „Sala, kurios nėra“. Šiame darbe žiūrovas nukeliamas į Miltinio teatro kūrimosi pradžią, spektaklyje nagrinėjama paties Miltinio legenda, kalbama ne tik apie kūrėjo talentą, bet ir jo darbo etiką. Kaip šis darbas kvestionuoja genijaus kultą? Apie pastangas ir būdus demistifikuoti Lietuvos teatro legendas – pokalbis su Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu Aleksandru Špilevojumi.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. A. Gudas

Su šviesų dailininkais Arvydu Buinausku, Viliumi Vilučiu ir Juliumi Kuršiu aptariame jų naujausius darbus ir juos lydėjusius kūrybinius procesus bei diskusijas ar net nesutarimus su spektaklių bendrakūrėjais, turinčiais kitokį estetinį pajautimą. Kokį dėmesį šviesų dailininkams skiria, o galbūt neskiria auditorija bei teatro kritikai? Kaip energetinis sunkmetis ir stipriai pakilusios elektros kainos galimai keičia šviesų daile besirūpinančių menininkų darbą ir kūrybines ambicijas?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Artūro Morozovo nuotr. iš spektaklio „Orfėjas. Euridikė“