Aktorius Matas Dirginčius pasakoja pirmą kartą rimtai pajautęs, kas yra kūrėjo socialinė atsakomybė. Jis išbandė naują amplua, su režisieriumi Naubertu Jasinsku sukūrė performansą „Pilėnai*“. Bendradarbiaudamas su „Meno ir mokslo laboratorija“ ir atsispirdamas nuo šio istorinio įvykio, duetas analizuoja, kaip lietuvių tautos sąmonėje formavosi vyriškumo idėjos, ieško atsakymų, kaip kurti naujus tarpusavio veikimo modelius, pabrėžiančius atvirumą, jautrumą ir empatiją, taip pat žvelgia į lietuvių rezistencijos scenarijus ir, paveikti karo atmosferos, mąsto apie kitoniškus pasipriešinimo būdus. Su Matu Dirginčiumi kalbamės apie teatrą kaip mąstymo įrankį, menininką pasitikusius naujus kūrybinius iššūkius, su naujais amplua užklupusį socialinės atsakomybės jausmą ir, žinoma, vyriškumo apmąstymus.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Agnė Matulevičiūtė

Buvęs „Meno ir mokslo laboratorijos“ meno vadovas, „Auksinį scenos kryžių“ pelnęs aktorius, Eimunto Nekrošiaus mokinys šiuo metu ruošiasi dar vieno režisūrinio darbo pristatymui. „Cafe existans“ – taip vadinasi premjeros laukiantis imersinio – patyriminio – teatro spektaklis, kurį įkvėpė egzistencializmas. Ar Paulių Markevičių aplankė egzistenciniai apmąstymai kūryboje? Ar jis bėga nuo tradicinio dramos teatro, o gal jau aplankė noras į jį sugrįžti?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Šokėjas ir choreografas, trupės „Nuepiko“ meno vadovas Marius Pinigis dažnai bendradarbiauja su įvairiais dramos teatrais ir režisieriais. Naujausi jo kaip choreografo darbai dramos teatre – režisierės Mildos Emilijos Mičiulytės „Baltaragio malūnas“ Alytaus miesto teatre ir Juozo Miltinio dramos teatro bei režisieriaus Aleksandro Špilevojaus „Makbetas“. Anot Mariaus, dirbdamas su dramos teatro kūrėjais, jis neretai išgirsta šokį nuvertinančių replikų: mes vaidinam, o čia tik šokis. Pokalbis apie choreografo bandymus pastovėti už šokį, apie darbą su teatralais, kurių raiška yra ne judesys, o žodis, apie judesį bei šokį vis labiau atrandantį dramos teatrą ir Mariaus Pinigio norą išbandyti aktoriaus amplua.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Aktorius, dramaturgas, režisierius Justas Tertelis – itin mylimas Lietuvos teatrų festivalių publikos ir žiuri. Vien per pastaruosius kelis mėnesius už monospektaklį „PRAeis“ jis pelnė geriausio vyro vaidmens apdovanojimus „Lietuvos teatrų pavasaryje“ ir festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Kas pavergia festivalių publikas, pelno jų simpatijas? Kaip, kelis kartus tapus mylimiausiu auditorijos kūrėju, išvengti rizikos pataikauti jai? Kuo Lietuvos teatro festivalių vertinimo komisijų požiūris iš esmės kitoks nuo scenos menų kritikų? Apie apdovanojimus, jų subjektyvumą ir tai, ko žmonės ieško teatre, – pokalbis su Justu Terteliu.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Kino pasaulyje įprasta aktorių atrankų, vadinamųjų „kastingų“ praktika nėra tokia įprasta mūsų teatre. Neretai spektakliuose aktoriai atsirenkami iš režisierių pažįstamų rato, o aktorių atrankos, kai iš tiesų vyksta, dažniausiai būna ne atviro kvietimo, bet uždaros – skirtos atitinkamo teatro bendruomenei ar individualiai pakviestiems kandidatams. Kodėl mūsų teatruose „kastingai“ nėra dažna praktika? Kaip laisvai samdomi aktoriai gali gauti darbo teatruose, jei šie gana tingiai ieško naujų veidų? Kaip galima keisti aktorių atrankų procesus, paversti juos įtraukesniais, atviresniais, efektyvesniais ir visiems keliančiais mažiau streso? Atsakymai į šiuos klausimus ir įvairios aktorių bei režisierių kastingo istorijos – „Performanse“ su aktoriais Karoliu Kasperavičiumi, Modesta Jakeliūnaite, Mantu Vaitiekūnu ir režisierėmis Egle Švedkauskaite bei Greta Štiormer.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Šiuolaikinio šokio kūrėjas, choreografas Dovydas Strimaitis save pristato kaip Lietuvos ir Prancūzijos menininką, jis net tapo Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje reklaminiu veidu. Šiuo metu Dovydas gyvena tarp Paryžiaus, Briuselio ir Marselio. Kodėl į šį sąrašą jis neįtraukia Vilniaus? „Performanse“ su Dovydu kalbamės apie tarptautinės, ne vienoje šalyje jo vystomos kūrybos mechanizmą, finansavimo šaltinių paieškas ir tinklaveiką. Kaip Dovydui, kuris vos vieną kitą kartą per metus savo kūrybą parodo Lietuvoje, sekasi išlaikyti ryšį su mūsų autorija, šalies šokėjų bendruomene? Kaip šokėjas kuria savo prekės ženklą? Kodėl jis neretai vakariečių šokio menininkų kūrybą laiko lėkštoka? Koks, juo nuomone, yra lietuvių ir vakariečių kūrėjų politinis angažuotumas? Ir kokie yra Dovydo pasiūlymai, kaip pagerinti Lietuvos šokėjų darbo sąlygas?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Theo Giacometti

Garso menininkas Donatas Bielkauskas šiemet pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už garso koncepciją menininkų grupės „Žuvies akis“ spektakliui „Out of the Box“. Ką reiškia spektakliui kurti ne muziką, o visą garso koncepciją? Pokalbis su Donatu apie kūrybą lėlių, šokio ir dramos teatrui bei vis labiau nuo autorinės kūrybos atitolinantį teatro pasaulį.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Praėjusią savaitę už spektaklį vaikams ir jaunimui „Avinai“ „Auksinį scenos kryžių“ pelnė aktorius, dramaturgas Raimondas Klezys. Į Klaipėdos dramos teatro sceną atsiimti apdovanojimo jis užlipo su kūrybos ir gyvenimo partnere, režisiere ir pedagoge Ieva Jackevičiūte. Jų įkurtas „No Shoes“ teatras gastroliuoja po visos Lietuvos mokyklas ir, kaip sako Raimondas, nuspėti, kaip mokiniai priims jiems atvežtą spektaklį galima jau pamačius tos mokyklos aplinką – teritorijoje augančius augalus ar net pastato grindų būklę. Kodėl svarbu spektaklius vaikams vežti į regionus? Kuo ypatinga tokia, po ugdymo įstaigas gastroliuojanti kūryba? Kaip užmegzti nuoširdų, tikrą kontaktą su jaunąja, neretai pirmą kartą teatrą patiriančia auditorija?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Šiuo metu Rokiškyje vyksta jubiliejinis, 40-asis festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Kuo šis festivalis svarbus rokiškėnams ir kasmet pavasarį Rokiškyje susiburiančiai Lietuvos teatro bendruomenei? Koks čia nuolatos atvykstančių teatralų santykis su festivaliu „Vaidiname žemdirbiams“? Ką jie gali pasakyti apie šio festivalio fenomeną? Kaip jis augina rokiškėnų kultūrinę tapatybę, teatrinį apetitą? „Vaidiname žemdirbiams“ istoriją prisimename ir dabartį aptariame su Rokiškio kultūros centro direktore Vaiva Baltrūnaite Kirstukiene, kultūrinės veiklos ir komunikacijos organizatore Audrone Vainauskaite, Keistuolių teatro ir laboratorijos „Atviras ratas“ režisieriumi Aidu Giniočiu, Šiaulių dramos teatro aktore Jūrate Budriūnaite.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. iš spektaklio „Amerika pirtyje“

Premjerą Vokietijoje, spektaklį „Judit Shakespeare. Rape and Revenge“ pastačiusi lietuvių menininkių komanda sako šioje šalyje patyrusi institucinį smurtą ir kūrybinę cenzūrą. Ką reiškia kurti vokiškame, kitokio mentaliteto šalies teatro lauke? Kaip lietuvės reagavo į bandymus cenzūruoti kūrybą? Kaip ši patirtis pakeitė žvilgsnį į mūsų teatro areną bei santykį su valstybiniu teatru? Pokalbis su režisiere Laura Kutkaite, choreografe Agniete Lisičkinaite, scenografe ir kostiumų dailininke Paulina Turauskaite ir kompozitore Agne Matulevičiūte.

Ved. Indrė Kaminckaitė