Tik visiškas idiotas nekopijuotų vieno geriausių aktorių – apie jam ir kitiems Valentino Masalskio išugdytiems aktoriams lipinamą masalskiukų, mokytojo kopijų etiketę sako Paulius Pinigis. Su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriumi ir režisieriumi aptariame jo kūrybinį kelią, sąmoningą pasirinkimą mažinti savo kaip aktoriaus krūvį ir leistis į režisūrinius ieškojimus. Kalbamės ir apie Pauliaus darbą su vaidybos ir režisūros studentais Klaipėdoje, patirtį su būsimus režisierius mokančiu Arpadu Schillingu, kuris šiemet uostamiestyje surinko savo studentų kursą ir tapo pirmuoju užsienio teatralu, vadovaujančiu režisierių kursui Lietuvoje. Kas, anot Pauliaus, ateityje laukia teatro mokyklos Klaipėdoje, dabar taip tampriai siejamos su Valentinu Masalskiu?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Dramaturgė ir aktorė Kristina Marija Kulinič praėjusią savaitę su teatru „No shoes“ ir režisiere Ieva Jackevičiūte išleido spektaklį apie disleksiją „Pasistengiau“ 10-14 metų jaunimui. Pasak kūrėjos, disleksija paplitusi tarp menininkų, nes disleksikai yra kūrybingi žmonės. Kūrėja taip pat yra parašiusi pjesių apie 30-mečių jaučiamą neišsipildymo būseną, karą Ukrainoje, kolonializmą, netgi „Sodrą“. Ir šias temas pristatinėja skirtingo amžiaus žiūrovams. Kaip iš pirmo žvilgsnio keistokos temos ar idėjos atsiduria dramaturgės akiratyje?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Savaitgalį Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko Gintarės Minelgaitės, dr. GoraParasit performatyvaus spektaklio „Snieguolė“ premjera. Tai šiuolaikinė Brolių Grimų pasakos interpretacija, kurioje dr. GoraParasit siekia apmąstyti ledynų ekologiją, klimato krizę, daugiakalbystę, migraciją, neapykantą ir socialinių lyčių dinamiką. Šis įvykis Kauno teatrui atnešė išskirtinai ryškių, stiprių ir prieštaringų žiūrovų reakcijų. Po pirmosios premjeros dienos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasirodė įvairių pasipiktinimo žinučių – kai kurie apgailestavo, kad nusprendė spektakliui suteikti šansą ir po pertraukos neišėjo, kiti teigė, jog suterštas puikių spektaklių turinčio teatro vardas, radikalesni atsiliepimai bylojo apie patirtą moralinę žalą žiūrint „gėjų propagandą“. Kaip į tokius pirmuosius atsiliepimus reaguoja režisierė Gintarė Minelgaitė? Kokį ryšį užsienyje gyvenanti kūrėja jaučia su Lietuvos auditorija? Su kokiais mūsų visuomenės socialiniais prietarais ji nori kovoti savo kūryba? Ir kaip po šios patirties pasikeitė nepriklausoma mėgstančios būti menininkės santykis su valstybiniais teatrais?

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Aktoriumi tapti niekada nevėlu“, – sako Elžbieta Latėnaitė, kuri prieš kelis mėnesius nusprendė pasidalyti savo žiniomis ir sukaupta patirtimi su norinčiais pasimokyti vaidybos. Aktorius Arūnas Sakalauskas panašia veikla jau užsiima daugiau nei metus – praėjusių metų rudenį jis įkūrė savo teatro studiją. Kas skatina veiklos nestokojančius aktorius pradėti vaidybos mokyti kitus, ne profesionalius ir profesionaliais aktoriais dažnai nenorinčius tapti žmones? Kokia tokių vaidybos užsiėmimų nauda juos lankantiems, kas slypi po neretai iš pažiūros šabloniškomis frazėmis apie geresnį savęs pažinimą ar baimių įveikimą? Apie teatro užsiėmimus vaikams ir jaunimui taip pat pasakoja režisierius Gildas Aleksa.

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Senatvė – tai privilegija“. „Senatvė – tai anomalija“. Taip viena su kita nesutaria Daivos Čepauskaitės pjesės „Kai mes būsim jauni“ veikėjos. Pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatęs Aleksandras Špilevojus jau ne pirmą kartą teatre plėtoja senatvės, senyvo žmogaus santykio su pasauliu temas. Koks yra seno žmogaus (kūrėjo, žiūrovo) santykis su teatru? Ar teatre jaučiama amžizmo problema? Pokalbis su dramaturgu ir režisieriumi Aleksandru Špilevojumi, aktoriumi Vytautu Anužiu, aktore Vilija Grigaityte, Klaipėdos dramos teatro vadovu Tomu Juočiu.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Anot muzikanto, reklamos kūrėjo, rašytojo, o dabar ir dramaturgo bei režisieriaus Žygimanto Kudirkos, teatras jį tiesiog čiupo už pakarpos. Pernai festivalyje „Naujoji operos akcija“ drauge su garso menininku Arturu Bumšteinu pristatęs „Puikų naują kūną“ – korporatyvinę distopiją/probiotinę ekotopiją balsams – Žygimantas pelnė pirmąją „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją už dramaturgiją. Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgijos festivalyje „Versmė“ Žygimantas režisavo paties sukurtos pjesės „Paskutinė paskutinė paskutinė vakarienė“ apie žmonių abejingumą apokalipsės akivaizdoje skaitymą, kuriame netilpo visi norintys pamatyti kūrinį. Kokia jo sėkmingos pradžios teatre priežastis? Kokio balso trūko Lietuvos teatre ir ką tokio naujo ir trokštamo jis pasiūlė? Ar greitai įtraukęs teatras dar nenuvylė ir kūrėjo entuziazmas nepradėjo blėsti? Ar Žygimantas teatrui parašytų snobiško meno diagnozę?

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Šitie metai man patys svarbiausi, emociškai reikėjo atlaikyti nemažai dalykų. Manau, kad tai yra mano kelias, negalėčiau gyventi ten, kur viskas gerai ir patogu. Deja, bet mane traukia didžiausi konfliktai pasaulyje“, – sako teatro režisierė Kamilė Gudmonaitė. Metų pradžioje Kamilė drauge su Egle Švedkauskaite ir Antanu Obcarsku tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovais, pakeitusiais iš šių pareigų atleistą Oskarą Koršunovą. Kamilė vienintelė iš šios trijulės neturėjo artimesnio ryšio su valstybiniu teatru, iki tol vis bandydavo išvengti šio, rodos, jos natūrai prieštaraujančio kontakto. Tad kas pasikeitė ir kodėl ji nusprendė įsilieti į valstybinio teatro mechanizmą? Kaip jame jaučiasi? Su Kamile kalbamės apie artėjančią premjerą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“, apie jos pirmuosius metus valstybinio teatro mechanizme, klaidas ir dėl naujų pareigų besikeičiantį santykį su klaidomis bei neseniai Miunchene pristatytą, rusų ir ukrainiečių bendruomenes įtraukusį spektaklį.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Ką apie teatro mechanizmą, jo užkulisius ir kūrybinius santykius mums papasakotų režisierių asistentų patirtys? Istorijomis laidoje dalijasi režisierių asistentais dirbantys ar dirbę Eglė Švedkauskaitė, Sandra Juzėnienė, Naubertas Jasinskas ir Marius Pažereckas.

Ved. Indrė Kaminckaitė

„<...> pastaraisiais dešimtmečiais menko pjesės reikšmė postmodernaus teatro menininkų kūryboje“, – akcentuoja festivalio „Naujas aplankas (1)“ organizatoriai. Šiandien Juozo Miltinio dramos teatre prasideda naujas šiuolaikinės dramaturgijos festivalis, netrukus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks Vokietijos dramaturgiją šiemet pristatysianti „Versmė“. Kaip dramaturgijos festivaliai sprendžia šiuolaikinės dramaturgijos problemas, prisideda prie jų prevencijos? Kokios tos problemos? Kas liudija menkstančią pjesės reikšmę? Pokalbis su Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu, dramaturgu Aleksandru Špilevojumi, Lietuvos nacionalinio dramos teatro kultūros projektų vadybininkė Agne Pulokaite, festivalio „Dramokratija“ vadove, dramaturge Indre Bručkute.

Ved. Indrė Kaminckaitė

A. Gudo nuotr. iš Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Jona“

Šis Lietuvos teatro sezonas, panašu, bus be Oskaro Koršunovo premjerų. „Duok, Dieve, kad tik vienas sezonas toks būtų. Nežinau, ar greitu metu apskritai statysiu Lietuvoje“, – pasakoja režisierius. Pastarieji metai jam buvo nelengvi. Po ilgokai besitęsusio konflikto su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, režisierius laikinai su juo atsisveikino, ne tik buvo atleistas iš meno vadovo pareigų, bet ir turėjo atsisakyti vienos iš savo teatrinių svajonių – atšaukti „Laukinės anties“ premjerą. Dabar menininkas gyvena savo paties, Oskaro Koršunovo teatro, 25-mečio nuotaikomis. Prieš mėnesį paminėtas jubiliejus žiniasklaidą paskatino prisiminti šio teatro istoriją, kūrimosi aplinkybes ir kertinius pastatymus. „Performanse“ kalbamės apie OKT dabartį. Kaip šiandien gyvena, anot režisieriaus, nuolat dėl išlikimo kovojęs ir nepasidavęs teatras? Prieš ką jis šiandien maištauja, kokį naują identitetą kuria? Ar prieš 25-erius metus apsibrėžti kūrybos principai aktualūs šiais laikais? Taip pat aptariame Lietuvoje patiriamą nesupratimo jausmą ir gaunamą dėmesį užsienyje, kūrėjo siekį nekartoti savęs, bet drauge kartais netgi būtiną savęs kartojimą.

Ved. Indrė Kaminckaitė