Laidotuvės: mirties ar gyvybės šventė? Philipas Glassas operoje „Echnatonas“ sukuria gyvybe trykštanti faraono Amenchotepo III laidotuvių garso takelį. Pasakodamas istoriją apie egipto faraoną Echnatoną, sukūrusį pirmąją monoteistinę religiją, ir liepusį tikėti tik saulės dievu Atonu, Glassas operą pradeda nuo jo tėvo laidotuvių. Amenchotepo III mirtį galime suvokti kaip visos Echnatono religinės reformos priežastį. Kai kurie tyrėjai mano, kad garbindamas saulę Echnatonas garbino savo tėvo figūrą.

Amenchotepo III laidotuvių scenoje matome tradicinį senovės egipto pomirtinio pasaulio vaizdą. Jo centre – širdies svėrimo ceremonija, kai mirusiojo širdis dedama vienoje svarstyklių pusėje, o kitoje – plunksna. Jei širdis pasirodo lengvesnė už plunksną, vadinasi mirusysis nusipelnė amžinojo gyvenimo. Jei ne, jo sielą suėda baisus žvėris.

Kompozitorius ir LRT KLASIKOS laidos „Modus“ vedėjas Mindaugas Urbaitis su Philipu Glassu yra bendravęs ne kartą. Jis sako, kad „Echnatonas“ siūlo išskirtinį, tamsių tonų žvilgsnį į Egiptą, o firminiai Glasso pasikartojimai įtraukia į gilią meditaciją. Jam žavi konsonansų, a-mollinių trigarsių kupina partitūra? „Ar galima dar paprasčiau?” – klausia jis. Turbūt negalima.

Egiptologė Sandra Veprauskienė išgirdusi šią operą liko sužavėta. Ji sako, kad šioje operos scenoje puikiai atsiskleidžia senovės egiptiečių požiūris į mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Gyvenimą po mirties jie matė kaip dar džiaugsmingesnę gyvenimo žemėje versiją, jo pratęsimą su daug maisto, gėrimų ir nuotykių. Todėl muzika, skambanti per faraono laidotuves, visai ne tamsi, o viltinga, švenčianti gyvenimo cikliškumą ir amžinybės lūkestį.

Kai Agnė kavinėje, kurioje dirbo, išgirdo šios operos ištrauką, dar nežinojo, kad klausosi laidotuvių scenos. Tuo metu, netekusi artimojo, ji išgyveno sunkaus gedulo laiką, todėl klausė daug popso, o liūdna muzika jai atrodė per skaudi. Vėliau, jau sužinojusi, kad tai faraono laidotuvių procesijos scena, Agnė jautėsi lyg apsukta Glasso talento. Jis, sukurdamas gyvybingo, atgimstančio, amžino pasaulio garsą, apgavo jos sąmonę ir smeigė tiesiai į širdį: „Man tai nebuvo gedėjimo ritualas, tai buvo gyvenimo ritualas“, – sako ji.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė