Prasidėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamas dramaturgijos festivalis „Versmė“. Apie čia jau pristatytas pjeses ir ateinančią savaitę vyksiančius skaitymus plačiau papasakos festivalio koordinatorė Agnė Pulokaitė.

Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.

Prancūzija uždraudė mokyklose naudotis mobiliaisiais telefonais. Socialinių mokslų daktarė Irena Alperytė komentare klausia, ar panašūs draudimai padės sumažinti didžiulį mobiliųjų telefonų naudojimą? Ar sugebame kontroliuoti technologijas savo gyvenime?

„Jeigu lietuviams nesmagu gyventi radikaliame technologijų amžiuje, gal būtų galima peršokti į kitą būvį ir grįžti atgal į pelkę? Žinoma, grįžti kita forma, ne viduramžių. Tai būtų itin pažangus sprendimas. Stebint įvairius judėjimus, matyti, kad yra labai daug grįžimo į gamtą. Lietuviai galėtų būti tie, kurie peršoka ypatingo technologinio išsivystymo etapą ir taip tampa protingesni už kitus“, – svarsto menininkė Nomeda Urbonienė.
Ved. Juta Liutkevičiūtė.

„Dalyvauti „DOK Leipzig“ festivalyje šalies viešnios teisėmis minint valstybingumo atkūrimo šimtmečio jubiliejų yra didelė garbė. Festivalio rengėjai šiemet Lietuvos kūrėjams rodo tikrai išskirtinį dėmesį. Džiaugiamės galėdami tarptautinei auditorijai pristatyti ne tik šiuolaikinę lietuvišką dokumentiką, bet ir tuos filmus, kurie dėl istorinių aplinkybių buvo ilgą laiką neprieinami užsienyje“, – sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.

„Visi, kas nepriklauso Lietuvos rašytojų sąjungai, visi, kurie gyvena ne Vilniuje ir nevaikšto sostinės Gedimino prospektu, yra tiesiog už žvilgsnio, dėmesio ir vertinimo ribų“, – pastebi literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis, naujų knygų apžvalgai pasirinkęs Paryžiuje gyvenančio poeto Karolio Baublio debiutinę eilėraščių knygą „Geležinė vėjarodė“ ir uteniškio Vytauto Kazielos poezijos rinkinį „Alyvmedžiai“, patvirtinantį, kad „...net ir ne Vilniuje dabar jau kuriama ir leidžiama ne prastesnė ir anaiptol ne sentimentali ir tikrai ne romantinė poezija.“

„Pasak Estijos žmonių, mano tėvas Estijos muzikos pasaulyje yra itin svarbi figūra. Jis puoselėja Estijos kultūros paveldą, rūpinasi jo sklaida tiek Estijoje, tiek pasaulyje. Pastaruosius šešerius metus jo muzika tarp šiuolaikinių Estijos kompozitorių dažniausiai grojama. Mano tėvas – daugybės kitų kompozitorių įkvėpėjas“, – sako Michaelas Pärtas, garsaus estų kompozitoriaus Arvo Pärto sūnus. Apie garsųjį estų kompozitorių – pirmadienio viktorinoje.

Ved. Indrė Kaminckaitė.

„Benjamino Britteno „Karo Requiem“ pirmą kartą atliktas 1962 m. Anglijoje, Koventryje, naujos katedros atidarymo proga, nes senoji buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. Jam atlikti dabar pajėgas suvienijo trijų šalių – Vokietijos, Lietuvos ir Lenkijos – atlikėjai. Tarp jų ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras“, – sako choro vadovas Vladimiras Konstantinovas, B. Britteno oratoriją vadinantis „iki sielos gelmių sukrečiančiu humanizmo užtaisu“.

Kultūros savaitraščių apžvalga.

„Bandau kurti atmosferą, artimą mokslinės fantastikos klasikiniam siužetui. Veikėjas atsiduria aplinkoje, kurioje likę buvusios civilizacijos reliktai, ir bando suprasti, kas įvyko, kas visa tai paliko. Mokslinėje fantastikoje yra veikėjas, kuriam kažkas nutinka, čia pats žiūrovas yra veikėjas ir jo vaizduotės plotmėje gali vystytis pasakojimas", – apie savo personalinę parodą „Levitavimas" (AV17) galerijoje sako skulptorius Tauras Kensminas.
Apie nerimo raišką muzikos ir medijų performanse. „Kūrinyje girdimi ir matomi tekstai – su nerimo sutrikimais susidūrusių ar juos fiksavusių žmonių atsivėrimų ir liudijimų fragmentai. Kai kurie iš šiandienos, kiti – iš labai seniai. Dalis jų susideda tik iš veiksmažodžių, įvardžių ir prielinksnių, taigi nebūtinai kur nors veda ir neturi pabaigos, visai kaip mintys, paūmėjus nerimui“, – pastebi dramaturgas Rimantas Ribačiauskas.
„Klasikos enciklopedija“: Requiem – gedulingos mišios už mirusiuosius.

Ved. Laima Ragėnienė.

„Poezija reikalinga tam, kad kartais galėtum nusisukti nuo kasdienybės ir pažvelgti į plyšius, kurie ne visada pastebimi“, – sako pirmąją poezijos knygą „Trapūs daiktai“, dalyvaujančią „Metų knygos rinkimuose“, išleidusi Greta Ambrazaitė.

Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.

„Flamenkas yra vienas iš didžių neišsemiamų menų, jis gilus, jo kalba sudėtinga. Kai menas toks subtilus ir turi tiek daug gerai per ilgą laiką išplėtotų kodų, jis turi prabangą kalbėtis beveik su visais. Flamenkas, kaip ir muzika iš Brazilijos, yra tarsi universalus kodas“, – sako Viduržemio regiono kultūros mugės „Mediterránea“ vadovas Davidas Ibanjesas.

Apie skirtį tarp Vakarų ir Rusijos klasikinės muzikos.

„Pastarąjį dešimtmetį kitokia muzika užsitikrino vietą ne tik žmonių sąmonėje, bet ir akademiniame pasaulyje, mokslininkų tekstuose. Daugybė konferencijų dabar skirtos pasaulio, populiariai ir įvairių pasaulio šalių, nepriklausančių Vakarams, muzikai. Jeigu kalbėtume apie muzikinį kanoną, tuomet taip, jis buvo sukurtas pagal vakarietišką muziką. Tačiau jei kalbame apie šiuolaikinį klausytoją ir net akademinį muzikos pasaulį, matome, kad padėtis pasikeitė“, – sako muzikos kritikė ir istorikė Olga Manulkina.

„Klasikos enciklopedija“ – apie Viljamą Šekspyrą.

Ved. Indrė Kaminckaitė.

„Kai negalią priimi kaip normalų dalyką, pamatai, kas yra už jos. Pamatai žmogų, kuris gali nuostabiai judėti, yra neįmanomai muzikalus, kaip jis pagal muziką atsimena šokio tekstą, koks yra jautrus tam, kas vyksta scenoje, kokią turi koncentraciją, kaip intuityviai komunikuoja su kiekvienu šokėju. Tai reikia pamatyti už negalios, bet tam reikia įprasti“, – sako choreografė, „Šeiko šokio teatro“ įkūrėja ir meno vadovė Agnija Šeiko, pastačiusi spektaklį „Mano Piteris Penas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Julius Jurevičius, turintis Dauno sindromą.
Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.
„Stagnaciją formuoja neišmanėliška politika, o mes toleruojame“, – apie kompetencijos badą, šarlatanizmą menuose savo komentare svarsto kompozitoriaus Giedrius Kuprevičius.

„Menininkas sugeria labai daug jautrių socialinių temų, ir kartais jos tikrai pradeda slėgti – juk nebūtinai esi pajėgus lengvai jomis varijuoti. Nuo socialinių temų perėjau prie abstrakcijų, nors tematiškai kalbu apie tą patį: laikinumą, trapumą, mūsų laikmetį, mus pačius, pasaulio dabartinę padėtį“, – pasakoja fotomenininkė Dovilė Dagienė, Vilniaus fotografijos galerijoje pristatanti parodą „Čia tada, ten dabar“.

„Klasikos enciklopedija“: Empire State Building.

Ved. Austėja Kuskienė.

„Ši kino šventė ypatinga savo koncentratu į socialiai aktualias temas. Čia daugiausiai filmų, kurie kalba ne apie vieną žmogų, jo problemą, o socialines problemas aprėpia globaliai“, – apie tarptautinį Jihlavos dokumentinių filmų festivalį pasakoja Brigita Kulbytė.

Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistės Eglės Baliutavičiūtės naujų knygų apžvalgoje – vokiečių poeto ir prozininko Hanso-Ulricho Treichelio autobiografinis prozos kūrinys „Pražuvėlis“ bei Neringos Vaitkutės literatūrinė pasaka „Klampynių kronikos“.

Ramybe dvelkianti Vėlinių žvakelių jūra, per Kalėdas plevenančios žvakių liepsnelės, Naujųjų metų stalą šildanti žvakių šviesa... Apie vieną seniausių, tačiau iki šiol plačiai naudojamų žmonijos išradimų – žvakę – pirmadienio viktorinoje.
„Klasikos enciklopedija“: Aurangzebas Alamgiras.
Ved. Viktoras Paulavičius.

Kas ir koks yra knygos veidas?
„6pt“ yra daugiau nei konferencija. Tai erdvė, kurioje susitinka jau įgyvendintos atviros idėjos ir jų kūrėjai, atveriantys kelius naujiems kūrybiniams pojūčiams, mintims ir suvokimui“, – teigia vienintelės Lietuvoje tarptautinės knygos dizaino konferencijos „6pt“ organizatorė grafikė Agnė Dautartaitė-Krutulė.

„Jau seniai supratau, kad viena šalis negali suteikti pakankamai galimybių performanso menininkui. Dar nesugalvojau kito būdo išlaikyti save, kaip tik keliaujant po skirtingas vietas. Tiesiog vienoje šalyje nebus tiek daug institucijų, kuriose tu galėtum nuolat rodyti darbus, juo labiau, kad performanso ekonomika nėra pagrįsta tęstinumu – jei pakvietė tave vieną kartą, tai antrą kartą pakvies po penkerių metų arba išvis nebepakvies“, – pastebi performanso menininkė Eglė Budvytytė, MO atidarymo metu pristačiusi performansą „Incantation Karaoke“.

Kultūros ir meno žurnalo „Kultūros barai“ naujausio numerio apžvalga su vyriausiąja redaktore Laima Kanopkiene.

„Kalbant apie Lietuvoje dėstomą matematiką, inžineriją, technologijas, programavimą, norėtųsi žinoti, kaip galima tas žinias pritaikyti. Yra labai daug teorinės medžiagos, bet nėra tokio parodymo, kas galėtų būti, kaip tai galima „vartyti“, kaip tas žinias sujungti ir panaudoti įvairiais netradiciniais būdais“, – sako Edinburgo universiteto studentas Elvis Lepardinas.

„Klasikos enciklopedija“ – apie Petrą Biržį – Pupų Dėdę.

Ved. Laima Ragėnienė.

„Scanorama“ kviečia atverti prasmes.
„Šių metų „Scanorama“ skatina ne tik džiaugtis naujausiais ir ryškiausiais europietiškais filmais ir mėgautis geru kinu. Siūlome kartu su mumis atverti prasmes, glūdinčias ne istorijų paviršiuose ar veiksmo vingiuose, kviečiame iš naujo atrasti režisierius ir filmus, suvokti, kaip kino istorija tapę kūriniai nubrėžia šiandieninių meninių refleksijų kryptį“, – sako Europos šalių kino forumo „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Šiauliuose prasideda šiuolaikinio meno festivalis VIRUS’23. Kuo jis ypatingas? Savo gebėjimu atsinaujinti, jungti meno aktualijas ir mados pasaulį, stebinti tarptautiškumu. Pokalbis su festivalio sumanytoju menotyrininku Virginijumi Kinčinaičiu.

Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.

Mykolo Drungos užsienio kultūrinės spaudos apžvalgoje dvi temos: amerikiečių gatvės gyvenimo fotografijos pionierės Helenos Levitt retrospektyva Vienos Albertinos muziejuje ir pianisto Igorio Levito rečitalis Niujorke.
„Klasikos enciklopedija“: valstybės simboliai – vėliava, herbas ir himnas.
Ved. Alma Valantinienė.

„Jau pirmasis tarptautinis Juozo Pakalnio vardo konkursas parodė, kad tokie renginiai atlikėjams tampa puikiu atspirties tašku tolesniame karjeros kelyje, o visiems muzikos mylėtojams – galimybe pažinti ir patirti pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų skambesį“, – apie II tarptautinį Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursą sako jo sumanytojas, meno daktaras, obojininkas Robertas Beinaris.

„Tikrai labai aštriai jutau sakytinės istorijos metodo galimybes ir ribotumus, kai mes kalbėjomės su Irena. Šie pokalbiai man buvo nauja įdomi ir labai intensyvi patirtis, keitė mano asmeninį santykį su tam tikrom temom, kurios man, kaip mokslininkui, buvo abstrakcijos“, – patirtimi rašant knygą „Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, dalyvaujančia Metų knygos rinkimuose, dalijasi istorikas Aurimas Švedas.

Naujausio mėnesinio kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ numerio apžvalga.

„Vyresnioji dukra – beje, dabar studijuojanti skulptūrą – kažko vaikystėje norėjo, aš jai kažko neleidau, ir tuomet ji man pagrasino: „Jeigu taip, aš tiek žmonių pripaišysiu tavo tame paveiksle!“ Ir tai buvo taip taiklu...“ – prisimena tapytoja Patricija Jurkšaitytė, pirmojoje MO parodoje „Visas menas – apie mus“ pristatanti tris savo darbus iš serijos „Olandijos istorijos“, kuriuose, pertapydama žymių Olandijos meistrų reprodukcijas, eliminuoja personažus ir palieka tik interjerus.
Ved. Indrė Kaminckaitė.

„Tikrųjų, nepataisomų kvailių mąstymas sudėtas taip, kad jie jokiu būdu nenori žinoti tiesos. Juos į priekį varo ne smalsumas ir troškimas žinoti, o pasirinkimas nežinoti. Gali būti, kad kiekvienas esame susidūrę su labai išprususiais žmonėmis, kurie, nors intelektualūs, yra kvaili. Įdomu, kaip įmanoma būti ir intelektualu, ir kvailiu vienu metu“, – sako amerikiečių filosofas Nicolas de Warren.

„Pasak Estijos žmonių, mano tėvas šalies muzikos pasaulyje yra itin svarbi figūra. Jis puoselėja Estijos kultūros paveldą, rūpinasi jo sklaida. Jis – daugybės kitų kompozitorių įkvėpėjas. Tikiuosi, kad šis centras taps vieta, kurioje galės reikštis ir kiti šio regiono kompozitoriai, kad jie čia supažindins lankytojus su savo muzika“, – sako Michaelas Pärtas, garsaus estų kompozitoriaus Arvo Pärto, kurio vardo kultūros centras neseniai atidarytas Estijoje, sūnus.

Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.

Apie tai, kaip priemiesčių dvasia kenkia miestams, miestiečiams ir jų sveikatai, savo komentare svarstys menotyrininkas Ernestas Parulskis.
„Klasikos enciklopedija“: Švedagono pagoda.

Ved. Juta Liutkevičiūtė.