Suolelis miške

Botanikės Živilės Lazdauskaitės kolegos sako, kad ši asmenybė Lietuvos gamtai nusipelnė daugiau nei pati pripažįsta ir vadina ją vaikščiojančia žinių apie augalus enciklopedija. Gimusi 1939 m., gamtosauginės pasaulėjautos pasisėmusi iš garsiausių pokario mokslininkų, daugiau nei tris dešimtmečius dirbusi Botanikos institute, Živilė Lazdauskaitė dalyvavo steigiant mūsų šalies saugomas teritorijas, ugdė kitus gamtininkus ir iki šiol yra guvi šviesuolė – Mokytoja. Ji įpratusi vis pasivaikščioti šalia namų esančiame Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, kaip pati sako, nuožmiai skaito knygas ir toliau ieško atsakymų į klausimus, kurie žmonėms neduoda ramybės per amžius. Dalį jų mokslininkei uždavė Giedrė Čiužaitė.

Zarasų rajone, Antalieptėje, apleistuose pastatuose 2015 m. pradėjo kurtis Inovatorių slėnis. Tai socialinis verslas, kurio ėmęsi žmonės tiki, jog prasmingi mokymai, stovyklos, verslai gali telktis ir mažose vietovėse. Į Antalieptę iš Salako, kito Zarasų rajono miestelio, dirbti atvažiuoja ir Vytautas Eidėjus. Biologo išsilavinimą turintis trijų vaikų tėtis anksčiau dirbo Gražutės regioniniame parke, tačiau sako, kad būtent dabartinės sąlygos leidžia greičiau realizuoti įvairiausius sumanymus. Apie savo būdą gyventi darniai su bendruomene ir gamta Vytautas Eidėjus pasakoja Giedrei Čiužaitei.

Kai televizijos žurnalistiką ir kitus darbus derinusi Sandra Galdikaitė pajuto, kad perdegė, leidosi į kelionę. Joje buvo laiko stebėti, kaip smarkiai žmonės įsisukę į vartojimą, nors pačios gyvenimas tą mėnesį tilpo į vos vieną kuprinę. Grįžusi namo Sandra apsisprendė ir pati gyventi atsakingiau, ir padėti keistis kitiems. Ji viešina istorijas apie aplinkai neabejingus verslus ir asmenybes, dirba jaunimo stovyklose, organizuoja menines akcijas. „Esu tvarumo kūrybininkė ir jaunimo mentorė“ – taip trumpai prisistato šios tinklalaidės „Suolelis miške“ herojė, su bendraminčiais savo veiklas ir siūlomas paslaugas pavadinusi „9 zuikiais“. Kaip žmogaus gebėjimas ne bėgti nuo problemos, o joje išbūti, padeda klimatui? Ar aplinkosauga tikrai rūpi paaugliams? Sandrą Galdikaitę kalbina Giedrė Čiužaitė.

Grybų dvaras. Taip vadinasi vieta Švenčionių rajone, kurioje nerasite tradicinių dvaro pastatų. Garsiausias – šioje vietoje buvęs dviaukštis svirnas – prieš kelis dešimtmečius išvežtas į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, jį ten galima aplankyti iki šiol. O dabartinis dvaro šeimininkas, vadybos dalykus Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstantis Tomas Jonušas sako, kad istorijos atkurti neįmanoma: tarkime, svirno kopijos pasistatyti nenorėtų. Tomas stengiasi neprisirišti ir prie savo ankstesnių įsivaizdavimų, kas turi vykti dvare. Pastebi, kad į jo apylinkes atsikrausto vis daugiau buvusių miestiečių. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

„Baltijos aplinkos forumo“ vadovas Žymantas Morkvėnas – aplinkosaugininkas, kurio organizacijos pagrindinis biuras yra Vilniuje, ir ūkininkas, laikantis galvijų etnografiniame Musteikos kaime Varėnos rajone. Nuo vaikystės įspūdžių įsilipus į ąžuolą, jaunystės nuotykių reklamuojant batų tepalą iki darbų gamtosaugos srityje bei autentiškos dzūkiškos pirkios atkūrimo – pokalbyje išgirsite daug Žymanto patirties. Taip pat šienavimo dalgiu garsą, kurio tikriausiai ne vienas esate pasiilgę. Musteikoje lankėsi Giedrė Čiužaitė.

Dzūkijoje, netoli Liškiavos, ant Krūčiaus upelio šlaitų gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius 25-erius metus puoselėja retųjų ir vaistinių augalų sodą. Iš šių kraštų į platesnį pasaulį skrieja ir Henriko Gudavičiaus knygos – dienoraščiai, kurie tapo įkvėpimu lėtesnio gyvenimo ieškantiems žmonėms ir yra pilni nuorodų į rašytojui svarbias idėjas, tekstus bei žmones. Paskaičius ar pasiklausius Henriko Gudavičiaus bent du žodžius - Gamta ir Sodas - norisi rašyti didžiosiomis raidėmis. Prie Krūčiaus nukeliavo Giedrė Čiužaitė.

Gamtos tyrimų centre dirbanti entomologė Rasa Bernotienė - pagrindinė uodų ir upinių mašalų tyrinėtoja Lietuvoje. Prisimena, kad vaikystėje jai mašalai trukdydavo žaisti bandmintoną, tačiau šiandien mokslininkei šie vabzdžiai atrodo labai gražūs ir ypač ilgai ji gali kalbėti apie jų svarbą ekosistemoje. Pasak Rasos Bernotienės, dėl klimato kaitos ir neatsargaus žmonių elgesio ateityje Lietuvoje gali rastis daugiau uodų ir mašalų platinamų ligų, tačiau į reklamas „išnaikinsime uodus Jūsų šventei“ entomologė siūlo žiūrėti atsargiai. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Botaniko, Vilniaus universiteto herbariumo vadovo Mindaugo Rasimavičiaus bute Vilniuje, garbingoje svetainės vietoje - audimo staklės ir daug siūlų, kuriuos pats nudažė augalais. Iš Dzūkijos kilęs mokslininkas prieš kelerius metus atrado audimą ir pajuto, ką reiškia turėti ne tik įtraukiantį darbą, bet ir ne mažiau hipnotizuojantį hobį. Jam svarbu, kad anksčiau puoselėta audimo kultūra nenutrūktų. Su Mindaugu ir jo šunimi Suodžiu pasivaikščioti ėjo Giedrė Čiužaitė.

Dovilė Šorytė – viena iš kelių aplinkos psichologų Lietuvoje. Vilniaus universitete ji už kelių savaičių ginsis daktaro disertaciją apie aplinką tausojantį vaikų elgesį. Pasak Dovilės, ilgainiui aplinkos psichologai mūsų šalyje ne tik atliks tyrimus, tačiau dirbs ir terapinį darbą su žmonėmis, pavyzdžiui, tais, kurie išgyvena ekologinį nerimą ar nebemato prasmės gyventi, kai niokojama ir eikvojama gamta. Dovilę Šorytę kalbina Giedrė Čiužaitė.

Į Labanoro girioje gyvenantį aplinkosaugininką Andrių Gaidamavičių žmonės iš visos Lietuvos kreipiasi tada, kai ieško būdų apginti jiems svarbią gamtą. Kai neriboja pandemija, daug jų tiesiog atvažiuoja į Januliškio kaimą pokalbių ar ekskursijų. Kada Andrius, „Labanoro vilkas“, telkia žmones, o kada atsiriboja nuo tų, su kuriais kartu dirbo? Ar dėl kokių nors savo poelgių jam gėda prieš gamtą? Su Andriumi Gaidamavičiumi po mišką vaikščiojo Giedrė Čiužaitė.