Suolelis miške

Lietuvoje plintančių invazinių Sosnovskio barščių sėklos žemėje gyvybingos gali išlikti ir kelias dešimtis metų. Luzitiniai arionai, dažniausiai vadinami tiesiog šliužais, mūsų sąlygomis irgi puikiai jaučiasi, o per metus padeda apie 400 kiaušinėlių. Ar šiuos ir kitus agresyviai besidauginančius augalus ir gyvūnus, kuriuos pats įsivežė, žmogus pajėgus kontroliuoti? Gal turime nusiteikti, jog klimato krizės sąlygomis invaziniai augalai ir gyvūnai klestės vis labiau? Interviu su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininke Grita Skujiene, invazinių rūšių eksperte. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Vilnietis paukščių žinovas, inkilų meistras ir aukštalipys Darius Musteikis yra pagaminęs tūkstančius namų paukščiams – nuo inkilėlių zylėms iki kelis šimtus kilogramų sveriančių lizdų jūriniams ereliams. Būna, kad didelį dirbtinį lizdą montuoti reikia pusę dienos kelių dešimčių metrų aukštyje miško glūdumoje. Būna, kad Dariaus diena prabėga važinėjant po miesto parkus ir pradedantiems paukščių mylėtojams dalijant patarimus, iš ko inkilus kalti ir kokius sparnuočius realu atsivilioti į kaimynystę. O kodėl apskritai žmonės turėtų kurti namus paukščiams? Darių Musteikį kalbina Giedrė Čiužaitė.

Botanikė, gamtinio apželdinimo specialistė Vilma Gudynienė sako, kad institucijose reikia steigti mokslinių straipsnių skaitytojų etatus. Šie specialistai rastų daug įrodymų ir apie ekonominę gamtos naudą, tad miestuose paskatintų kurti gyvesnes žaliąsias erdves. Vilma jaučia pareigą kalbėti apie gyvybės autostradas tankiai gyvenamose vietovėse, pasiūlė Lietuvos sąlygoms tinkamų biologinės įvairovės miškelių schemą ir tikisi, kad vietoje trumpai skutamų vejų čia daugiau žmonių rinksis spalvingas žydinčias pievas. Vilmą Gudynienę kalbina Giedrė Čiužaitė.

Verslininkę Romą Puišienę į interviu drąsu kviesti ir esant žvarbiam žiemiškam orui. Prieš porą metų spaudžiant 20 laipsnių šalčiui ji nugalėjo Antarktidos maratono moterų grupėje. Šia žiema dažnai mėgaujasi ant slidžių. Kodėl Roma renkasi sportuoti laukinėje gamtoje ir kaip prie jos taikosi? Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

Pas Stanislovą Gaidamavičių, arba Stasiuką, į Tetervinės vienkiemį Labanoro girioje žmonės atvažiuoja tada, kai nori pasikalbėti apie šio krašto istoriją ar pritrūksta krepšių. Juos 87-erių Stanislovas pina iš balanų – plonų pušies juostų. Išmoko to stebėdamas savo tėvą, o jo tėvas, tikriausiai, saviškį, nes visi ūkininkai čia pindavo krepšius įvairioms reikmėms. „Ekologiška!“ – juokiasi Stanislovas dovanodamas pintinę ir priduria: „Sutiksiu grybaujant su kibiru ar maišu – atimsiu! Žinau, kad dabar turi geresnį daiktą!“. Apie tvarų amatą ir ištikimybę miškui Giedrė Čiužaitė kalbina buvusį eigulį, kurį dabar galima vadinti tikruoju Labanoro girios krepšininku.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

„Oro taršos dalelės gali patekti net į mūsų smegenis ir sukelti lėtinius procesus, lemiančius daugybę ligų“, – sako biomedicinos mokslų daktarė Rūta Aldonytė. Daktaro disertaciją mokslininkė apsigynė Lundo universitete Švedijoje, turi kitos tarptautinės patirties. Šiuo laiku ji Lietuvoje, Valstybinio mokslo tyrimų instituto Inovatyviosios medicinos centre su kolegomis tiria, kaip oro tarša veikia gyvus organizmus ir kas padeda aplinką daryti sveikesnę. Anot biomedikės, kol trūksta dialogo tarp mokslininkų ir politikų, kovoje su oro tarša kalnus nuverčia piliečiai. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

„Paukščių stebėjimas yra sočių žmonių hobis“, – tokius žodžius ornitologas Marius Karlonas anksčiau girdėjo Vakarų Europoje. Dabar jau ir Lietuvoje populiarūs Mariaus ar kolegų rengiami žygiai su žiūronais, padedančiais matyti sparnuočius. Gamtos gidas šiame interviu duoda patarimų, kur, kaip ir kada stebėti paukščius, juos fotografuoti, tačiau sako, kad dar svarbiau gamtą saugoti. Pats Marius netoli sodybos Dzūkijoje, Baltarusijos pasienyje, ėmėsi atkurti pelkę ir pievą, kurios taptų sala gyvajai gamtai ir tarsi Nojaus laivas ją išplukdytų ateities kartoms. Kalbino Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą

„Dabar daug požiūrio „tipo“: „tipo“ saugom, „tipo“ prižiūrim“, – sako Dzūkijoje gyvenantis ir didžiąją dalį gyvenimo gamtosaugos srityje dirbantis botanikas Mindaugas Lapelė, „Sengirės fondo“ valdybos narys. Susitikome Subartonių ąžuolyne prie Merkinės (Varėnos rajone) pasikalbėti apie besikeičiančius aplinkos ministrus, šiuolaikinio žmogaus aklumą augalams ir gruodžio gamtą, į kurią įsiklausę patys taptume ramesni. Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

Žmonės, norintys, kad Lietuvoje būtų kertama mažiau miškų ir miestų medžių, įprato girdėti asociacijos „Gyvas miškas“ balsą šioje srityje. Viena iš „Gyvo miško“ įkūrėjų Monika Peldavičiūtė Giedrei Čiužaitei pasakoja, kodėl apie šią organizaciją jau kalbama būtuoju laiku ir kokiam veiksmui kviečia nauja jos ir bendraminčių kuriama asociacija „Gyvo žalio“.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.

Kai Lietuvoje statybos inžinerijos mokslus baigęs ir Danijoje, Pietų Korėjoje bei Indijoje studijavęs bei stažavęsis Raimondas Bružas sprendė, kur savo šeimai kurti namus, išsirinko tuomet jau beveik išnykusį Krunų kaimą Širvintų rajone. Ten pasistatė šiaudinį namą. Dabar kaimas išaugo, o Raimondas su kolegomis pasivadino namudariais ir stato karkasinius – šiaudinius namus kitiems. Kad žmonės ir savarankiškai galėtų kurti gamtai draugiškas trobeles, išleido praktinį vadovą „Statau šiaudinį namą“ su 50 kv.m.šiaudinio namo projektu. Kodėl šiaudai yra dėmesio verta statybinė medžiaga ir ar tikrai jais užpildytų namo sienų negraužia pelės? Kalbina Giedrė Čiužaitė.

Tinklalaidė parengta pagal Vokietijos ambasados remiamą audio platformos projektą.