Gerokai pernelyg retai laidos „Nenušaunami siužetai“ vedėjai kalba apie įvairius techninius ar profesinius triukus, kuriais naudojasi detektyvus rašantys arba filmuojantys žmonės, kad sukurtų neatsispiriamai įdomų pasakojimą. Todėl šitoje laidoje Ernesto pateiktas pasiūlymas išsamiau aptarti jo mėgstamą specifinę kinematografinę techniką, kurią jis pats pavadino „hipotetine rekonstrukcija“ (bet kurią galima pavadinti dar kitaip ir net labai įvairiai, nes jeigu pavadinsi rožę kitu vardu, ar ji kvepės mažiau? Šito šekspyriško klausimo vedėjai, laimė, nesvarsto) sulaukia rimto aptarimo. Taigi vedėjai, pasitelkdami gana netikėtą pavyzdį – 1978 m. nufilmuotą Christie „Mirties ant Nilo“ versiją su Peteriu Ustinovu ir žvaigždynu kitų aktorių, pakalba apie tai, kaip rekonstruojant siužetą galima sukurti papildomą įtampą ir tą malonų jaudulį, kurį taip mėgsta visi detektyvų žiūrovai bei skaitytojai.

Rekomendacijos: minėtoji „Mirties ant Nilo“ ekranizacija, taip pat galima prisiminti klasiką – Kurosawos „Rasiomoną“, perskelto siužeto filmą „Atsargiai, durys užsidaro“ (Sliding Doors); be to, naujas ispaniškas serialas „Jei antradienis, tai žmogžudystė“ (Si es martes, es asesinato), serialų frančizė „Mirtis Rojuje“ (ypač „Mirtis ne rojuje“), o taip pat, ne visai į temą – serialas „Kita iš seserų Benet“ (The Other Bennet Sister), na ir, aišku, Gulbenkiano muziejus Lisabonoje (kaip ir visi kiti Lisabonos muziejai).

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis.