vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis aptaria kelis detektyvinius (ir beveik detektyvinius) romanus, atrastus Vilniaus knygų mugėje, o daugiausiai dėmesio skiria vienai mugės mįslei įminti.

Mugėje laidos vedėjams didelį įspūdį padarė nesuvokiamo ilgio gerbėjų, trokštančių gauti rašytojo Chriso Carterio autografą, eilės. Ganėtinai egzotiškas atrodė ir pats detektyvų autorius, kaip kokia roko žvaigždė, ir visa tai vedėjus paskatino nusipirkti bent po vieną Carterio knygą, kad jas perskaitę įmintų rašytojo populiarumo paslaptį.

Šitaip laidoje buvo išsamiai aptarti du romanai – „Krucifiksas“ ir „Mirties skulptorius“: jų siužetinės ypatybės, atmosferos kūrimo taktikos ir herojų konstravimo modeliai, o aptarimo finale klausytojai gaus ir populiarumo paslapties išaiškinimą.

Laidoje taip pat kalbėta apie estų rašytojo Reino Raudo lietuviškai išverstą romaną „Tobulo sakinio mirtis“, kuris mugėje buvo atsargiai pozicionuojamas kaip šnipų trileris bei Valdo Barto distopinį nuotykių romaną „Miestas anapus“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Detektyvų istorijoje seniai žinomos įvairios vietovės, kuriose žmogžudysčių (ir, žinoma, jų tyrimų) skaičius gerokai didesnis negu beveik bet kur kitur. Tai ir jaukus St Mary Meadas, kuriame gyvena kukli pagyvenusi ponia mis Marpl, ir Oksfordas su savo apylinkėmis, kur (įvairiais gyvenimo laikotarpiais) gyvena ir dirba inspektorius Morsas, ir, žinoma, pagarsėjęs Midsomeris – tai tik keli pavyzdžiai. Laidoje vedėjai su malonumu prisimins dar vieną (nors iš tiesų tai du, kaip netrukus paaiškėti) tokią vietovę – Švedijos pajūrio kurortą Hiuvenesetą, apie kurio žmonių gyvenimą ir nepaprastus nuotykius rašo garsi švedų detektyvų autorė Kristina Ohlsson. Kadangi jau keturi stori jos detektyvai išversti į lietuvių kalbą, Rasa ir Ernestas, perskaitę naujausią iš jų, nutarė plačiau apie jį pakalbėti. Nors iš pat pradžių buvo galima įtarti, kad čia esama ne tik literatūrinio intereso – Ernestas seniai domisi vieno iš pagrindinių šios detektyvų serijos herojų, buvusio finansininko Augusto Strindbergo, atsikrausčiusio iš Stokholmo į Hiuvenesetą, nauju verslu – naudotų daiktų parduotuve.
Tad bus kalbama ir apie šį verslą, ir apie panašius švediškus miestelius, prie kurių natūraliai prisidės dar vienas – Fjolbaka, ne kartą aprašytas kitos švedų detektyvų autorės Camillos Läckberg detektyvuose apie rašytoją ir seklę mėgėją Eriką Falk.

Rekomendacijos: Kristinos Ohlsson detektyvai: „Audrų stebėtojas“, „Ledlaužis“, „Šešėlis“ ir „Gyvybės ratas“; Camilos Läckberg detektyvai apie Fjolbaką (tik ne „Auksinis narvelis“ ir tirbūt ne trilogija, parašyta kartu su Henriku Fexeusu; o jei kam įdomu, už ką skiriama „Patrona“ premija, siūloma paskaityti Pascalio Engmano „Žiurkių karalius“, „Našlės“ ir „Ugnies žemė“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis laidoje ieško tų kelių siužetinių ėjimų ar koncepcijų, kurios nedelsiant signalizuoja, kad detektyvinį romaną (ar serialą) turbūt teks skaityti iki pabaigos. Na, arba atvirkščiai – mesti po penkiolikos minučių.

Į tyrinėtojų rankas pakliuvo ir buvo išsamiai išnagrinėti du serialai (tiksliau formuluojant - jų pirmosios penkiolika minučių) – klasika tampantis „Žmogžudystės viename name“ ir apynaujis, paties Abiro Mukherjee rekomenduotas „Virdee“ bei Iaino Pearso romanas „Likimo pirštas“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Tradicinė japoniškų detektyvų apžvalga visai nejuokais paklūsta tradicijoms – visų pirma, tradicija jau yra pats jos pasirodymas, antra, laidos vedėjai ir vėl nesutilpo į vieną laidą, norėdami aptarti visas naujienas. Tad taip ir išėjo, kad šioje laidoje bus daugiausiai kalbama apie naują reiškinį Japonijos detektyvų scenoje (beje, sumanios šių detektyvų vertėjo žmonos dėka netrukus pasirodžiusį ir angliškai skaitančiame, taigi globaliame, pasaulyje). Reiškinys dvejopas: neįprastas yra ir pats detektyvų autorius Uketsu, pasirodantis vaizdo įrašuose su kostiumu ir kauke, ir jo sukurtas detektyvinių istorijų pasakojimo būdas aiškinantis įvairius paveikslėlius ir vėliau siejant juos į vieną visumą. Kadangi japonai mistifikacijas mėgsta (ką iliustruoja ir vienas tikras įvykis Vilniaus knygų mugėje 2008 m., apie kurį užsimena laidos vedėjai), tai ir pats Uketsu, ir jo detektyvai labai greitai išpopuliarėjo.
Tačiau tai ne viskas - dar aptariamas tradicinis japoniškas (kitaip tariant, labai nuodugnus, painus ir sudėtingas) klasiko Seicho Matsumoto „Tiria inspektorius Imanišis“ (Inspector Imanishi Investigates) ir pagal vakarietiškus žanro standartus (kitaip tariant, sekant Agatha Christie) parašytas Shizuko Natsuki detektyvas „Žmogžudystė prie Fudzi kalno“.


Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Šį pirmadienį „Nenušaunamų siužetų“ vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis nusprendė atlikti tradicinį sezono ritualą ir aptarti japoniškus detektyvus, bet vos laidai prasidėjus, tradicija žlugo, nes iniciatyvą parodęs Ernestas (visiškai neišmanantis japoniškų detektyvų) pasiūlė pakalbėti apie pakaitalą - japonizuotą vakariečių kūrybą.

Šitaip laidoje buvo išsamiai aptartas praėjusios vasaros serialas „Sunny“, kuriame japoniškumo yra tiek, kiek jo savyje sukaupė dvidešimt metų Japonijoje gyvenantis airių rašytojas, pagal kurio romaną ir buvo susuktas serialas.
Antroje laidos dalyje Ernestas pasinaudojo istoriko ir laidos klausytojo Valdemaro Klumbio patarimu pasižiūrėti japoniškas detektyvines anime ir iš didžiulio sąrašo animacijos nemėgstantis vedėjas vis tik pažiūrėjo klasikinį serialą „The Case File of Young Kindaichi“, o Rasa ta proga papasakojo apie rašytojo Seishi Yokomizo kūrybą.

Laidai baigiantis tapo aišku, kad japoniškosios temos ritualas žlugo ir pusiausvyros atstatymui bus dar viena, teisinga, japoniškiems detektyvams skirta „Nenušaunamų siužetų“ laida. Taip vedėjai nusprendė, kad Valdemaro Klumbio detektyvinių anime rekomendacinį sąrašą būtina skleisti kuo plačiau.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Visą tą (gana jau netrumpą) laiką, kol laidos „Nenušaunami siužetai“ vedėjai kalba apie detektyvus, trilerius ir įtempto siužeto romanus, jie jau spėjo paminėti šimtus įvairių autorių ir kitokių kūrėjų pavardžių. Tačiau išlieka du žanro karaliai (juos iškart atspėjusius sveikiname), kurių sukurti veikėjai ir siužetai susilaukia vis naujų interpretacijų, ekranizacijų, papildomų pasakojimų, patikslinimų ir visokių kitokių dalykų, aiškiai įrodančių, kad ir veikėjai, ir siužetai įdomūs ir aktualūs iki šių dienų. Tad šiandien Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis plačiai padiskutuos apie ką tik pasirodžiusią naują Agathos Christie detektyvo „Pradžios link“ ekranizaciją ir kiek trumpiau pristatys tris naujus vadinamosios „šerlokianos“ kūrinius, kuriuose veikia Arthuro Conano Doyle‘io sukurtas legendinis seklys Šerlokas Holmsas, jo geriausias draugas daktaras Vatsonas, mirtinas priešas profesorius Moriartis, o taip pat Holmso ekonomė ponia Hadson ir net jo namų adresas.
Tiems klausytojams, kuriems jau ima rodytis, kad kitokių detektyvų, kaip tik sukurtų sekant jų didenybių pėdsakais, beveik ir nėr, pažadame kitoje laidoje ir vėl išplėsti apžvalgos ratą.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Laidos vedėjai ir vėl neatsispyrė kino kerams: dar daugiau, pasirinkę šiek tiek nuskambėjusį filmą „Tarpeklis“ (The Gorge), ėmėsi jį nagrinėti tarsi kokie kino kritikai, nors iš karto patys įspėjo, kad filmo pavadinti detektyvu niekaip neišeis. Nepavyko jo apžvelgti ir kaip romantinės meilės istorijos, nors filmas ir buvo išleistas rodyti per pačią Valentino dieną (bet nenusiminkite, romantinę, tegu ir komišką, meilės istoriją vis tiek vedėjai jums pasiūlys). Tad, atrodytų, pagrįstai galima klausti, kodėl Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis visą laidą nagrinėja šitą ne detektyvinį filmą, kurio nė vienas iš vedėjų nesiryžtų pavadinti geru? Tokių ir panašių intrigų klausytojai jau įpratę tikėtis iš šios laidos, tad daugiau nieko ir neverta sakyti.
Užtat vedėjai norėtų iš visos širdies kreiptis į tuos, kuriems galbūt tenka supažindinti su Lietuva smalsius svetimšalius, ketinančius vėliau savo kūryboje panaudoti kokius nors lietuviškus motyvus: būkite labai atsargūs ką nors rodydami ir juo labiau pasakodami , nes tikrai niekada negali žinoti, kokiu jaučiu mutantu gali sugrįžti pilku žvirbleliu paleistas jūsų žodis. Šis filmas yra geras pavyzdys.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Vedėjai laidoje aptaria vis labiau intensyvėjantį reiškinį – siužetų deficitą serialuose, virstantį naujais serialų perkūrimais. Reiškinys, be abejo, nėra naujas – tos pačios pjesės įvairiuose teatruose (ne kartą – tuose pačiuose) statomos nuolat dešimtis ir šimtus kartų, bet kine (ir ypač detektyvinių serialų kontekste) ši tendencija dar prieš dešimtmetį nebuvo labai ryški. Žinoma, detektyvinė klasika buvo ir yra kartojama nuolat, o dabar į perkūrimo žanrą įtraukiami visiškai švieži serialai, kartais net nelaukiant originaliosios versijos pabaigos.
Laidoje kalbama apie tris naujausius pavyzdžius. Sausio 24-ą baigtas rodyti serialas „The Agency“, amerikietiška prancūziško serialo „Le Bureau des Légendes“ (jį pabaigė rodyti 2020 metais) kopija. Antros serialų poros kilmė taip pat prancūziška – serialas „HPI“ jau turi keturis sezonus, penktas pradedamas filmuoti, o jo amerikietiškos kopijos „High Potential“ pirmas sezonas baigtas rodyti vasario 11-ą. Šio serialo siužetas yra ypatingai populiarus, nes savo versijas, be amerikiečių, jau turi graikai, vengrai ir, tai šiek tiek keista – visa buvusi Čekoslovakija: serialą adaptavo ir čekai, ir slovakai – slovakai, beje, tai padarė pirmi, 2022 metais, o čekai sau prisitaikė tik 2024. Trečioji serialų pora irgi visiškai šviežia – britai serialo „Patience“ pirmą sezoną baigė rodyti sausio septintą, o prancūziškas (vėl prancūziškas!) originalas, apie kurį ne kartą kalbėta laidoje, Astrid et Raphaëlle, savo penktą sezoną parodė praėjusių metų lapkritį.
Na, o visa tai rodo, kad Prancūzija karaliauja detektyvinių siužetų rinkoje.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Daugelį kartų (net knietėtų pasakyti – metų) kalbėję atskirai apie detektyvines knygas ir atskirai – apie detektyvinius serialus, šį pirmadienį laidos „Nenušaunami siužetai“ vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis nusprendžia pagaliau panagrinėti jų tarpusavio ryšį. Juk yra daug detektyvinių filmų ir serialų, sukurtų pagal knygas, ir klausimas, kas labiau pavyko – knyga ar filmas, kartojamas gana dažnai.
Ar reikia būti perskaičius knygą prieš ruošiantis žiūrėti pagal ją sukurtą serialą ar filmą? Atsakymo į šį klausimą (kuris ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio) laidos vedėjai ieškojo sau įprastu būdu – suklasifikavę detektyvinių romanų ar apysakų ekranizacijas pagal tai, kiek jos artimos šaltiniui. Turbūt nieko pernelyg nenustebins išryškėjęs faktas, kad Arthuro Conano Doyle‘io sukurtas nemirtingasis Šerlokas Holmsas pasirodo visose klasifikacijos grupėse, nes turi juk kiekvienoje srityje būti kas nors amžino ir visapusiško.

Rekomendacijos. Daugelis laidoje minimų serialų ir filmų jau klausytojams žinomi, bet dėl visa ko juos čia pakartosime: Kate Atkinson detektyvai apie Džeksoną Broudį ir serialas „Case Histories“; šešios Jameso Runcie knygos apie kunigą Sidnį Čembersą (pavyzdžiui, pradedant nuo pirmosios „Sydney Chambers and the Shadow of Death“) ir serialas „Grantčesteris“; Conano Doyle‘io apsakymai apie Šerloką Holmsą ir „Granada TV“ ekranizuoti „Šerloko Holmso nuotykiai“ su Jeremy Brettu, o taip pat serialai „Šerlokas“, „Elementary“; Anthony Horowitzo romanai „Šarkų žmogžudystės“ ir „Moonflower Murders“ ir tų pačių pavadinimų miniserialai; Roberto Galbraitho detektyvai ir serialas „Straikas“, o ypač – knygos „The Ink Black Heart“ ekranizacija; Ann Cleeves knygos ir serialai „Šetlandas“ bei „Vera“; G.K. Chestertono apsakymai apie tėvą Brauną ir serialas „Father Brown“ (beje, norintys gali pasižiūrėti to paties pavadinimo 1956 m. serialą, kuris yra beveik pažodinė apsakymų ekranizacija); filmas „Fargo“ ir to paties pavadinimo serialas.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Laidos vedėjai vienai laidai įsteigs knygų klubą ir visą pusvalandį kalbės apie vieną detektyvą – abiejų mėgstamos Kate Atkinson seniai lauktą knygą iš serijos apie Džeksoną Broudį, angliškai „Death at the Sign of the Rook“. Išversti knygos pavadinimą tradiciškai sudėtinga, tad pasitarę laidos vedėjai nutarė laikinai naudoti apytikrį variantą „Mirtis „Kuosų užeigoje“.
Kadangi buvo kalbama apie vieną knygą, tai net Ernestui pasirodė nelengva sugalvoti klasifikaciją, bet galiausiai buvo nutarta neklasifikuoti, o pasišnekėti apie šios konkrečios knygos, šios konkrečios autorės ir jos sukurtos konkrečios serijos („Mirtis „Kuosų užeigoje“ jau šešta jos dalis) ypatumus bei konkrečius herojus, visų pirma, žinoma, privatų detektyvą Džeksoną Broudį (nors ne tik jį). Neliko nepaminėtas nei serialas, sukurtas pagal pirmąsias keturias knygas, nei audio versijos.

Rekomendacijos: Kate Atkinson knygos: ne detektyvai – lietuviškai yra „Anapus fotografijų“, „Gyvenimas po gyvenimo“ ir „Griuvėsių Dievas“, angliškai daugiau, ypač paminėtinas šnipų romanas „Transcription“; ir detektyvai – serija apie Džeksoną Broudį „Case Histories”, “One Good Turn”, “When Will There Be Good News?”, “Started Early, Took My Dog”, “Big Sky”, “Death at the Sign of the Rook” bei TV serialas “Case Histories”.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis