Žemaitijos nacionaliniame parke duris atvėręs unikalus ir vienintelis Europoje Šaltojo karo muziejus iš karto tapo lankomas turistų. Viename pirmųjų Sovietų Sąjungos požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse įkurtos ekspozicijos mena 1963–1978 m., kada keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis, buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis.

Su kitomis Žemaitijos nacionalinio parko vertybėmis supažindina direkcijos darbuotojai Aušra Brazdeikytė ir Giedrius Norvaišas.

Krekenavos regioninio parko simbolis – europinis stumbras. Pašilių stumbryne, gyvuojančiame daugiau kaip 40 m., atkurta kadaise Lietuvoje gyvenusių ir išnykusių stumbrų populiacija. Pats parkas yra Vidurio Lietuvos žemumoje, Nevėžio lygumoje. Vyraujantys žemėvaizdžiai – molingos lygumos ir upių slėniai. Tad nenuostabu, kad Krekenavoje gyvenusį Maironį kūrybai įkvėpė supantis gamtos grožis, jos ramybė ir didingumas. Užsukti galima į Valaktėlius, kur dirbusio kunigo Juozo Tumo-Vaižganto kūrybai ir Garšvių knygnešių draugijos veiklai pažymėti Ustronės viensėdyje įsteigtas J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešių muziejus. Krekenavos krašte XIX–XX a. gyveno ir kūrė žymiausias Lietuvos liaudies menininkas – kryždirbys Vincas Svirskis. Kas nenorėtų aplankyti legendomis apie prasmegusius Čičinsko rūmus apipintą Upytės piliakalnį, vadinamą Čičinsko kalnu. Traukia ir staigmena lygumų kraštui – Bakainių piliakalnis, kurio stačius šlaitus iš trijų pusių juosia Liaudės upė. Gerai įtvirtintą piliavietę kronikose mini kryžiuočiai.

Anot Krekenavos regioninio parko vyr. specialistės Linos Juozaitienės, norint aplankyti įdomiausias parko vietas, pakeliui susipažįstant su kraštovaizdžio vertybėmis, truktų porą dienų. Todėl labai pravartu užsukti į lankytojų centrą, o jau iš ten, kur tik širdis geidžia. Laidoje taip pat kalbės Pašilių stumbryno jėgeris Rytas Papšys ir Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė.

Šiauliai turi istorinį kultūros centrą, atveriantį lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir Europos kultūros paveldą – Chaimo Frenkelio vilą. Joje esančiose ekspozicijose „Provincijos dvaras“ ir „Provincijos miestas“ (XIX–XX a.) tarp eksponatų yra netikėtų, unikalumu pribloškiančių meno rinkinių.

Po Chaimo Frenkelio vilą vedžioja ir pasakoja Šiaulių muziejaus „Aušra“ darbuotoja Irina Kubilienė. Pavyzdžiui, Karalių galerijoje galima pamatyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro vienintelį Lietuvoje visafigūrį portretą, tapytą Vincento Smakausko. Geltonojoje svetainėje – P. Smuglevičiaus paveikslą mitologine tema „Charono laivas“. Žaliojoje svetainėje rodomos įspūdingos graviūros, kurias sukūrė prancūzų dailininkas B. Picart`as pagal tapytojo C. Le Bruno darbus. O Rytų meno galerijoje puikuojasi stulbinančios Edo epochos japonų graviūros. Tad sakyti, kad Šiauliai yra provincijos miestas, būtų neatsargu ir neteisinga.

Valaktėliuose kunigavęs Juozas Tumas-Vaižgantas mėgdavo lankytis svirne Ustronėje, ilsėtis antrajame aukšte, rašyti. Šiame vienkiemyje buvo sukurti „Aukštaičių vaizdeliai“, kurie pateko į literatūrinį kūrinį „Pragiedruliai“. Į Valaktėlius Vaižgantas buvo nublokštas caro valdžios už nepaklusnumą. Tačiau čia gyvendamas kunigas ir rašytojas neatsisakė savo idėjų, bendradarbiavo su knygnešių draugija, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, slėpdavo knygnešių atneštus leidinius.

Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejaus Ustronėje muziejininkas Audrius Daukša kviečia apžiūrėti svirną, kuris išsiskiria savo netradicine vidaus ir išorės architektūra bei apeiti apžvalgos galerija, pasigrožėti nuostabiu vaizdu. Pastatas yra Lietuvos kultūros paminklų sąraše. Šiuo metu jame veikia Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių ekspozicijos.

Prieš keliolika metų Utenos rajone, Saldutiškio seniūnijoje, Indubakių kaime, kino režisieriaus ir operatoriaus Petro Abukevičiaus sodyboje įrengtuose voljeruose gyveno keliolika vilkų. Čia žymus gamtos mylėtojas filmavo plėšrius žvėris. Šiandien vilkai staugia toliau, už ežero miškuose, o sodyboje režisieriaus ir operatoriaus sūnus Ramūnas Abukevičius yra įkūręs Vilko muziejų.

Kasmet už geriausią filmą apie Lietuvos gamtą įteikiama Petro Abukevičiaus premija. Šiais metais ji atiteko Šiluvos miestelio gyventojui Valdui Mikolaičiui, sukūrusiam dokumentinį filmą „Pavienės bitės“. Po apdovanojimo visi susirinko į Vilko muziejų. Ramūnas Abukevičius aprodė įdomiausias sodybos vietas, supažindino su režisieriaus ir operatoriaus Petro Abukevičiaus ekspozicija, Vilko seklyčia. O kur vilkas, ten ir avys. Teko skanauti viralo iš škudienos – retos baltiškos veislės avies. Inga ir Kęstutis Samušiai iš miesto atsikraustė į vienkiemį Molėtų rajone ir ten augina škudžių veislės avis. Mėsa gardi, o ir vilna tinkama vėlimui. Inga laiko save amatininke, velia veltinius, o Kęstutis ūkininkauja. Šeima mielai priima svečius, vyksta edukacinės pamokėlės. Savo patirtimi dalijasi ir Saldutiškio Rožių dvaro savininkas Arūnas Svitojus, puoselėjantis dvarų kultūros tradicijas. Netrukus jis tikisi dvaro duris atverti lankytojams. Anot A. Svitojaus, ten kur dvaras, ten ir škudės, ir žemaitukai – bus kur akis paganyti.

Dusia, Metelys ir Obelija tyvuliuoja Lazdijų rajone. Šie nuostabūs Sūduvos aukštumos ežerai – didžiausi Metelių regioniniame parke ir užima ketvirtadalį parko teritorijos. Tai – vieni švariausių ir tinkamiausių poilsiui vandens telkiniai, kurių apylinkės, kraštovaizdis, kultūros paveldo vertybės, savita augalija ir gyvūnija vasarą ir žiemą traukia lankytojus.

Metelių regioniniame parke įrengti trys pėsčiųjų pažintiniai takai, supažindinantys su įdomiausiomis vietomis. Pavyzdžiui, stebėti svarbias vandens paukščių perėjimo ir perskridimo poilsio vietas galima su Metelių regioninio parko lankytojų centre esančiais žiūronais. O susipažinti su augmenijos ir gyvūnijos savitumu, kurį nulėmė geografinė padėtis, savitas klimatas ir unikalus reljefas, galima patraukus į žygį pėsčiųjų takais, kurių yra trys. Vienu iš jų ir pereisime. Kartu traukdami aplink Dusią iki Metelio ežero, užlipsime ant piliakalnio prie Prelomciškių, menančio būtą didelę jotvingių gyvenvietę ir medinę pilį, aplankysime Kryžių koplyčią, atsigersime švento šaltinio vandens. Mus lydi Metelių regioninio parko gidė Elena Amšiejienė.

Metelių regioninis parkas saugo didžiuosius pietų Lietuvos ežerus, įdubusius Sūduvos aukštumoje. Dusią, Metelį ir Obeliją supa plačios terasos, pirmykščio ežero atbraidai, paežerių smėlingos kopos, plokščiakalvės. Šiame nuostabiame gamtos kampelyje iki šiol užregistruota apie 1700 augalų ir gyvūnų rūšių, iš kurių net 108 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.

Rugsėjo 1-osios proga Metelių regioninio parko administratorė Elena Amšiejienė moksleiviams dovanoja gamtos pažinimo pamoką, kviesdama pereiti Tarpežerių miškų ir pelkių pažintiniu taku.

„Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol dar nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą“ (Č. Kudaba).

Šįkart mūsų laukia pažintis su Nemuno kilpomis, Vytauto ir Punios piliakalniais, Balbieriškio atodanga, didžiausiu Lietuvoje maumedynu, Birštonu ir jame trykštančiais šaltiniais. Pasakoja Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė, kultūrologė Ramutė Milušauskienė.

Į Nemuno kilpų regioninį parką galima atvykti gerai įrengtais krašto keliais automobiliu, dviračiu arba plaukiant Nemunu nuo Punios iki Birštono. O pasižvalgyti po Nemuno vingius, šilus ir kaimus – skrendant ar sklandant.

Pociūnų aerodrome mus pasitinka vadovas, Kauno apskrities aviacijos sporto klubo direktorius ir Lietuvos sklandymo federacijos pirmininkas Vytautas Sabeckis. Jis prisimena aerodromo istoriją, pasakoja apie netoliese projektuojamus ir gaminamus sklandytuvus, stovyklas vaikams ir kt. O vėliau – taip lauktas skrydis virš Nemuno kilpų.

400 m. dramatišką istoriją saugantys Norviliškių renesansiniai vienuolyno rūmai mena turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Istoriniuose šaltiniuose žinios apie Norviliškes sutinkamos XVI a. pabaigoje. Pirmasis rūmų savininkas ir statytojas buvo Vaitiekus Šorcas, kilęs iš Rytprūsių. Vėliau su žmona Dorota Zienovičiūtė įsigijęs daugelį valdų Ašmenos paviete.

Dieveniškių istorinis regioninis parkas buvo įsteigtas siekiant išsaugoti ir tvarkyti kultūros ir gamtos požiūriu vertingą Dieveniškių kraštovaizdį, etnokultūra, palaikyti gamtinės ekosistemos stabilumą, savitą augaliją. Rytiniame Šalčininkų siaurame pasienio kyšulyje, kurį supa Baltarusijos žemės, įsikūręs Dieveniškių istorinis regioninis parkas užima 8609 ha ploto.

Su Dieveniškių istorinio regioninio parko kultūrologe Irute Eidukiene apsilankysime ne tik Norviliškių vienuolyne, bet ir etnografiniame Rimašių kaime, pasikalbėsime su senbuviais, o su ekologe Lina Kučinskaite pereisime Gaujos mokomuoju pažintiniu taku.