Vilniaus kankinių relikvijos ilsisi Vilniaus šerdyje, šalia Aušros vartų esančioje Šv. Dvasios cerkvėje. Iš viso pasaulio atvyksta piligrimai, tikėdamiesi stebuklo, pamatyti daugelį amžių neirstančius trijų kankinių palaikus. „Dvasininkams ir tikintiesiems net nekyla mintis dėl stebuklo tikrumo, tikėjimas visada su mumis“, – sako stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus ir kviečia aplankyti Šv. Dvasios cerkvę, kur po stikliniu gaubtu guli jokiomis dirbtinėmis priemonėmis nepalaikomi Antano, Jono ir Eustachijaus palaikai.

„Taigi prašome atvykti ant didžiojo baliaus. Ateidami atsineškėt, atvažiuodami atsivežkėt, nes kai savo turėsit, tai veselijoj laimėsit.“ (iš kvieslio žosmės pagal Antano ir Jono Juškų „Svotbinę rėdą“).

Veliuonos dvaras primena kelių šimtų metų Lietuvos istoriją. Iki XVIII a. pabaigos Veliuona buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdos. Dvaro žemes valdyti buvo patikėta įvairioms garsioms ir galingoms valstybės giminėms. XIX a. pirmoje pusėje dvaras tapo grafų Zaleskių giminės nuosavybė. 1909 m. Veliuonos dvarą nusipirko švedų kilmės Rusijos baronų Vakselių šeima. Pastaraisiais metais dvaro rūmus ir parką atsiėmė Kanadoje gyvenanti dvaro paveldėtoja, Egėjaus Vakselio dukra, Olga Vakselytė-Švartz. Čia ir prasideda didžioji dvaro tragedija: pusiau apleistas, pusiau tvarkomas. Šiuo metu šalia p. O. Vakselytės apartamentų glaudžiasi Veliuonos krašto muziejus. Angelė Orlovskytė, muziejaus vedėja, mokytoja Liucija Pranaitienė ir Veliuonos bendruomenės nariai įsitikinę, kad dvarui nesunykti padeda veliuoniškių palaikymas. Tad kviesliai kviečia „Atvykti ant didžiojo baliaus, ant Veliuonos gaspados, ant veselijos.“

Jau septintą šimtmetį menanti Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia piligrimus labiausiai traukia stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu, kuris savo malonėmis garsėjo nuo XVI a. Siaučiant maro epidemijai, maldininkų procesiją iš Vilniaus į Trakus pirmą kartą surengė vyskupas Benediktas Vaina.

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonas Jonas Varaneckas sako: „Labai norisi tęsti piligrimystės tradiciją. Kai kurie mano draugai yra apkeliavę visas pasaulio Marijos šventoves, pasiekė net Brazilijoje Gvadalupos Mariją. Bet paklausti, ar matė Trakų Mariją, sutrinka, padaro kuklią pauzę, nenorėdami manęs įskaudinti. Paskui prisipažįsta, nors Trakuose ir teko būti šimtą kartų, tačiau Dievo Motinos Mergelės Marijos – Lietuvos globėjos, 1718 m. vainikuotos Popiežiaus karūnomis, nematė. Beldžiamės į tolimiausius pasaulio kraštus pamatyti stebuklų, o tai, ką turime Lietuvoje panosėje, nematome. Taip norisi pasidalyti su visais Lietuvos žmonėmis tuo, ką turime mūsų bažnyčioje.“

Karolina Mickevičiūtė rašo kelionių vadovus ir važinėdama po Lietuvą atranda nuostabiausių dalykų, kuriais noriai dalijasi su žmonėmis, norinčiais labiau pažinti savo kraštą. Šį kartą ji visus kviečia į Trakus, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kurios fundatorius buvo pats Vytautas Didysis.

XIX a. Vilnijos krašto poetas, dramaturgas ir publicistas Vladislovas Sirokomlė dar prieš 150 metų rašė: „Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė gėda, kai svetimais kraštais domimasi labiau negu savuoju“.

Neries regioninio parko specialistai Audronė Žičkutė ir Saulius Pupininkas tikina, kad Dūkštų kraštovaizdžio draustinio perlas yra Dūkštų pažintinis pėsčiųjų takas. Keliaujant miškais ir pievomis palei Dūkštų upelį, prieš akis atsiveria Buivydų ir Bradeliškių piliakalniai. Buivydų piliakalnyje virš aukšto šlaito įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai: atodanga, kanjonas, besidriekiantis Dūkštų slėniu, netoliese stūksantis Bradeliškių piliakalnis. Būtent pro Buivydų ir Bradeliškių piliakalnius vingiuoja 5 km ilgio pats ekstremaliausias Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas.

Neries regioninio parko darbuotojai deda daug pastangų, kviesdami Lietuvos gyventojus ir svečius aplankyti nuostabaus grožio unikalias gamtos ir kultūros paveldo vietas bei objektus Vilniaus rajone. Netrukus Dūkštų ąžuolynas pasitiks atsinaujinęs šimto ąžuoliukų giraite, kurią, besigerėdami bundančiu pavasariu, nuklotu sužaliavusiu plukių kilimu, sodins taip pat ir lankytojai.

Karmazinų, Buivydų piliakalnius, Verkšionių regyklą bei „Užkeiktų vestuvių“ akmenis, gamtos sukurtą moderniojo meno skulptūrą Ausiutiškių konglomeratą, Pinyklos šaltinį bei Dūkštų ąžuolyną ragina aplankyti ir gerai praleisti laiką Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė ir Lankytojų centro vadovas Saulius Pupininkas. Jie moka pasakoti užburiančias istorijas, pasidalyti ir mokslinėmis žiniomis, taip viliodami į Neries regioninį parką lankytojus.

Karaimai – mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta. XIV a. pab. Vytautas pasiekė Krymo pusiasalį ir po pergalės mūšio su Aukso orda į Lietuvą atsivežė apie 400 karaimų šeimų. Jos buvo apgyvendintos Trakuose, vėliau karaimų gyvenvietės įsikūrė šiaurės Lietuvoje. Trakuose dalis karaimų ėjo pilių sargybą, kita dalis vertėsi žemdirbyste, prekyba ir amatais. Karaimams dar labiau įsitvirtinti padėjo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. suteikta Magdeburgo teisė.

Mintis įkurti karaimų muziejų Serajai Šapšalui kilo dar XIX a. pab. Jis turėjo sukaupęs nemažai karaimikos eksponatų.Tačiau tik 1938 m. pavyko padėti pastato pamatus. Statybos darbus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Rinkiniai liko S. Šapšalo bute Vilniuje. 1941 m. S. Šapšalas sukauptas vertybes padovanojo valstybei, prašydamas ir vėl įkurti muziejų. Tačiau tik 1967 m. Trakuose atidaryta pirmoji karaimų etnografinė paroda, kurioje buvo eksponuojami perduoti Trakų istorijos muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui eksponatai iš S. Šapšalo kolekcijos.

Šiandien S. Šapšalo ekspozicija supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi, papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 m. iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, muziejus.

Pasakoja ilgametė Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejaus buvusi darbuotoja Alvyra Zagreckaitė.

Tragiškus XX a. Lietuvos įvykius mena Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, esantis Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Puošnus klasicizmo stiliaus architektūros ansamblis Neries pakrantėje iki XX a. vidurio garsėjo kaip vienas iš Vilniaus kultūros židinių. Deja, sovietinės okupacijos metais nacionalizuota dvaro teritorija tapo vieta, kurioje buvo slepiami represinių struktūrų nusikaltimai.

Kokios Tuskulėnų parko memorialinio komplekso paslaptys? Ekskursiją veda ir pasakoja vedėja Dovilė Lauraitienė ir vyr. specialistas Remigijus Černius.

„Kalba turi didžiulę kūrybinę galią, ji pati save kuria ir mums yra padovanota. Ji nėra baigtinė, ji – begalinė. Mes siekiame Kalbos muziejuje, įkurtame Lietuvių kalbos institute, atskleisti ir parodyti lietuvių kalbos fenomeną“, – sako dr. Jolanta Zabarskaitė.

Lietuvių kalbos instituto Kalbos muziejaus „Lituanistikos židinys“ tikslas yra patraukliai ir šiuolaikiškai perteikti visuomenei naujausias kalbotyros žinias, šviesti visuomenę aktualiais kalbos vartojimo klausimais, kelti lietuvių kalbos prestižą, motyvuoti moksleivius kaip būsimuosius kalbos tyrėjus ir puoselėtojus, propaguoti lietuvių kalbą kaip Europos daugiakalbystės bei kultūrų dialogo partnerę. „Toks Kalbos muziejus yra vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Panašūs interaktyvūs muziejai, kiek man žinoma, yra Brazilijoje ir Pietų Afrikoje“, – sako Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė ir kviečia susipažinti su Kalbų muziejaus eksponatais.

Pačiame Vilniaus centre, S. Daukanto a. 1, po Šv. Kryžiaus bažnyčia, trykšta šaltinis, menantis vienuolių pranciškonų atėjimą į Lietuvą. Daug kas jį laiko stebuklingu. Tačiau Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Onutė mano kitaip: „Šaltinis jokių stebuklingų galių neturi. Ne vanduo esminis dalykas, gydo tikėjimas. Žmogus atėjęs prisiliečia prie vandens, atsigeria ir prašo Dievo malonių. Tačiau atsitinka taip, kad tik kai kuriose vietose Viešpats tų malonių duoda daugiau“.

Bonifratrų vienuolyne, šalia Šv. Kryžiaus bažnyčios, gyvena septynios moterų vienuolijos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys. Jos Šv. Kryžiaus namų Socialiniame centre atlieka apaštalinį darbą, vienuolyno patalpose organizuoja įvairiausius renginius, vykdo edukacinius užsiėmimus, Šv. Kryžiaus bažnyčioje vyksta koncertai. Vienuolyno seserys taip pat priima ekskursijas ir pasakoja bei aprodo paslaptingiausias vietas, traukiančias smalsuolius.

„Vilniuje yra Valdovų rūmai, Nacionalinė dailės galerija, istoriniai ir kultūros centrai, kuriais galima didžiuotis. Tačiau Vilnius neturi savo miesto istorijos muziejaus. Mūsų tikslas – per penkerius metus parengti ekspozicijas, supažindinančias su miesto technine, pramonine, industrijos raidos istorija“, – sako dešimtmetį švenčiančio Energetikos ir technikos muziejaus direktorė Rasa Augutytė.

Šiandien Energetikos ir technikos muziejaus pasididžiavimas yra techninio paveldo objektas – Vilniaus elektrinės pastatas ir autentiška dar neseniai veikusios elektrinės įranga. Taip pat galima pasidžiaugti išsaugotu industriniu paveldu, pasigėrėti senoviškais automobiliais, pasimėgauti interaktyviomis mokslo ekspozicijomis, kurios pasaulio mokslo ir technikos muziejuose išpopuliarėjo jau prieš keletą dešimtmečių, susipažinti su Vilniaus pramonės istorija. Ant muziejaus pastato stogo įrengta vėjo ir saulės jėgainė padeda pristatyti alternatyvią ekologišką energetiką, supažindina su naujomis technologijomis.