Pažvelgus į Lietuvos žemėlapį, Dieveniškių kraštas atrodo tarsi pusiasalis, įsiterpęs į kaimyninę valstybę. Dieveniškių ir Poškonių seniūnijas beveik iš visų pusių supa Baltarusijos teritorija. Vietiniai mėgsta legendą, kurioje kalbama apie Stalino pypkę. Dar 1939 m. Maskvoje braižant Lietuvai grąžintinas Vilniaus krašto dalies sienas, ant žemėlapio gulėjusi paties Stalino pypkė. Niekas neišdrįso jos pajudinti, tad palei ją ir apibrėžė valstybinės sienos liniją. Tačiau viskas buvo kitaip...

Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorius Robertas Jomantas, kultūrologė Irutė Eidukienė ir kraštotvarkininkas Jonas Kuprijanas supažindina su parko istorinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.

Švenčionių kraštas turtingas Dauguvos ir Žeimenos upių moreninės takoskyros kraštovaizdžiu, gamtine ekosistema bei kultūros paveldo vertybėmis. Sirvėtos regioninis parkas pristato Švenčionių aukštumą, kurią suformavo didžiulis paskutinysis Nemuno ledynmetis.

Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro direktorė Romualda Baranauskienė, vyr. kraštotvarkininkas Marius Semaška ir vyr. ekologė Tatjana Ivanova kviečia aplankyti Kačėniškių piliakalnį, pasikalbėti su tiriamuosius ir tvarkomuosius darbus atliekančiais archeologais, pasidžiaugti 600 m. Adamavo ąžuolu. Taip pat laukia pažintis su dr. Prano Karvelio vaistažolių įmone Švenčionių rajone. Lina Karvelienė papasakos apie renkamas vaistažoles ir gaminamus mišinius.

Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras kviečia daugiau sužinoti apie saugomą teritoriją, joje esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, susipažinti su maršrutais ir pan. Sirvėtos regioniniame parke, buvusiose Nalšios žemėse, yra vietovių bei objektų, kurių atsiradimą atskleidžia mitologinės ir istorinės sakmės. Kone kiekvienas ežeras, upelis, trykštantis šaltinis ar kita ypatinga vieta apipinti legendomis, turi savo atsiradimo istoriją.

Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras įsikūręs Šventos kaime, Švenčionių rajone, buvusios Šventos dvarvietės svirne, statytame dar 1867 m. Jame įrengta ekspozicija „Mitologija“, kurios pagrindą sudaro – Gyvybės arba Pasaulio medis. Šiuo simboliu remdamiesi mūsų protėviai aiškino pasaulio struktūrą, amžinąjį gyvenimo ratą. Ekspozicijoje atsispindi gamta, žmogus, sakmės ir legendos.

Su Sirvėtos regioninio parko lankytojų centru mus supažindina direktorė Romualda Baranauskienė, vyr. kraštotvarkininkas Marius Semaška, prisiminimais dalijasi Šventos kaimo gyventojas Edvardas, įspūdžiais – netikėti svečiai iš Jakutijos.

Salantai įsikūrę abipus Salanto upės, prie Kretingos, Platelių, Plungės ir Skuodo kryžkelės. Senovėje miestelis vadinosi Skilandžiais, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1565 m. Šiandien miestelyje tvarkomas dvaro parkas, likęs iš tų laikų, kai Salantus valdė žinoma Žemaitijos bajorų giminė Gorskiai. Norima dvaro parką kuo greičiau atverti lankytojams.

Siekiant išsaugoti šiaurinėje Vakarų Žemaičių plynaukštės dalyje Minijos-Salanto-Erlos senslėnių ir jų apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, buvo įsteigtas Salantų regioninis parkas. Jį pristato daugiau kaip 210 kultūros paveldo objektų. Šįkart kviečia gražiai sutvarkytas ir lankytojų laukiantis Kartenos piliakalnis.
Kartu su Kretingos savivaldybės, Salantų regioninio ir kitų Lietuvos parkų atstovais, Kartenos seniūne ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovais bei žurnalistais patraukėme apžiūrėti aplink Kartenos piliakalnį lankytinų vietų, pasiklausyti istorijos ir legendų, pasigrožėti nuo piliakalnio atsiveriančiu nuostabiu vaizdu, o didžiulėje Kartenos papėdėje įrengtoje poilsiavietėje užkąsti ir pabendrauti.

Po Žalgirio mūšio Veliuona tapo svarbiu Žemaitijos centru, kuriame būta ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro, ir vienos iš Žemaitijos seniūnijų. Neatsitiktinai Veliuonoje įsteigta ir viena pirmųjų Žemaitijos bažnyčių. O piliakalniai mena didingus praeities laikus.

Veliuoniškiai didžiuojasi Gedimino kapo kalnu, Junigedos pilimi, Pilaitėmis, kryžiuočių pilimi. Tai vis mitais ir legendomis apipinta praeitis, gyvuojanti žmonių atmintyje. Veliuonos bažnyčia 1421 m. funduota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto yra viena pirmųjų katalikų bažnyčių Žemaitijoje. Miestelio centre puikuojasi paminklas Vytautui. Netoli kviečia užsukti siekiantis kelis šimtus metų Veliuonos dvaras. Po piliakalnius ir Veliuoną vedžioja veliuoniškė Rasa Draudvilė.

Belvederis – kaimas Jurbarko rajone, netoli Seredžiaus. Lietuvos didikų Burbų giminės atstovas Panevėžio bajorų maršalka Kletas Burba 1830–1840 m. pastatė puošnų itališko stiliaus dvarą. Pagal savininko norą ir skonį bei tuo metu Europoje vyravusią madą manoma jį suprojektavo italų architektas Pietro de Rossi. Lietuvoje tokių pastatų nedaug. Nuo Nemuno link rūmų veda 60 m aukščio 365 pakopų laiptai. Jais lipti sunku, tačiau nuovargį atperka prieš akis iškylantis pietinis rūmų fasadas, saulėje sušvintantys dar ne visai išdaužyti didžiuliai oranžerijos langų stiklai. Nors dvaras su parku šiandien virtęs „vaiduokliu“, lankytojų čia netrūksta.
Su Seredžiaus seniūnu Jonu Pikoraičiu kalbamės ant Nemuno kranto kalno kadaise įsikūrusiame Belvederio dvaro parke apie tuos laikus, kai dvaras klestėjo, po to nyko, kaip šiuo metu šaukiasi pagalbos.
Seredžius mini 720-ąsias vietovės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines ir Seredžiaus Šv. Krikštytojo bažnyčios 100-metį. Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokytojai Margarita Baršauskienė ir Rolanas Rulevičius prisimena iš Seredžiaus ir jo apylinkių kilusius žmones, kurie iki šiol garsina savo kraštą ir Lietuvą. Nemažai jų būta.

Seredžius nuo seno garsėja vaizdingomis apylinkėmis, Dubysos ir Nemuno santaka, romėniška lietuvių kilmės legenda, bylojančia apie Palemono piliakalnį, nuo kurio atsiveria įstabus vaizdas į Nemuną ir gretimas apylinkes. Sako, kad atvykęs Palemonas čia sukūrė Lietuvą ir ėmęs ją valdyti.

Seredžiaus miestelis švenčia 720-tąsias metines. Ta proga Seredžiaus seniūnas Jonas Pikoraitis ir Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokytojai Margarita Baršauskienė ir Rolanas Rulevičius nusprendė pasidalyti turtinga miestelio istorija bei jos paveldu.

Panemunės, Gelgaudų, Vytėnų pilis – toli gražu ne visi vardai, kuriais per 400 gyvavimo metų ji buvo vadinama. Seniausias žinomas vardas – Panemunės pilis. Pasikeitus savininkams, ji buvo vadinama Gelgaudų pilimi, o po 1831 m. sukilimo, apleista ir be tikrojo šeimininko, ilgai vadinta tiesiog Zamkumi, vėliau pradėta ją vadinti Vytėnų pilimi. Paslaptingas pastatas apaugo legendomis.

Trečiosios kartos tikrasis pilies gyventojas pilininkas Antanas Šveiberis šiandien rūpinasi Panemunės pilimi ir parku. Iš kartos į kartą perduoda pasakojimus, kurie byloja apie pilies pietvakarių bokšto rūsyje buvusį kalėjimą, į kurį baudžiamieji buvo nuleidžiami virve arba kopėčiomis, apie pilies savininkų skriaudžiamus baudžiauninkus, apie paslaptingus požeminius tunelius, vedančius iš Panemunės pilies tiesiai į anapus Nemuno esantį Gelgaudiškį.

Šiuo metu Panemunės pilis yra dalinai restauruota ir priklauso Vilniaus dailės akademijai. Atgiję renesanso rūmai tampa svarbūs Lietuvos kultūrai ir vilioja lankytojus.

„Aš dar jaunystėje pradėjau domėtis istorija. Vilniaus senamiesčio gatvėmis galėčiau vaikščioti paromis“, – sako stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus.

Nuo Šv. Dvasios cerkvės ir stačiatikių vienuolyno iki Šv. Paraskevės parapijos, kur klebonauja kunigas V. Mockus. Pakeliui prisiminsime svarbesnes stačiatikiams vietas Vilniuje.