Nuo smuklės iki muziejaus. Šiandien Šv. Mykolo g. 12 įsikūręs Baltijos gintaro meno muziejus kviečia lankytojus ne tik apžiūrėti originaliai ir meistriškai pateiktą Baltijos gintaro susidarymo istoriją, bet ir susipažinti su paveldu, XVII a. architektūros ypatumais, nusileisti į renesanso stiliaus rūsį ir pajusti senovės Vilniaus dvasią.

Baltijos gintaro meno centro savininko Kazimiero Mizgirio užsakymu architektas Robertas Zilinskas ištyrinėjo pastato užkaborius ir pasiūlė naujai pažvelgti į jo istorinę praeitį: „Gerai, kai yra paveldą suprantančių ir puoselėjančių žmonių. Tai padeda geriau pažinti Lietuvą, ypač Vilnių, kuris daug matė, kentėjo ir vis dar atrandamas iš naujo“. K. Mizgiris stengiasi pritraukti kuo daugiau lankytojų, ypač moksleivių: „Edukacinėse pamokėlėse galima pamatyti, kaip apdorojamas gintaras, papuošalų gamybą ir kartu susipažinti su Vilniaus kultūriniu sluoksniu, įvairiais archeologiniais radiniais, autentiškais tapytais lubų fragmentais“.

„Išlaipiojęs aukščiausias pasaulio viršukalnes, atsigręžiau į Lietuvą, į tai, kas arčiausia. Tik visų rūpesčiu galima įprasminti mums brangias vietas, kuriomis galėtume džiaugtis, ilsėtis, švęsti brangias istorines šventes“, – mintimis dalijasi alpinistas Vladas Vitkauskas.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, Juozapinės geomografiniame draustinyje, išsidėsčiusiame Pietryčių Lietuvoje, Medininkų aukštumoje, fiksuotą aukščiausią Lietuvos vietą pasirinko patys žmonės. „Kas iš to, jeigu mes nurodinėsime, kur turėtų rinktis žmonės. Tuščiai švaistomos lėšos. Žmonės patys atsirenka tai, kas jiems tinkamiausia, o mes turime padėti“, – sako R. Baškytė. „Ilgai galvojome, kaip pavadinti aukščiausią Lietuvos vietą. Mintį pakišo etnologas Libertas Klimka“, – prisimena buvęs alpinistas Vitalis Stepulis, – taip ir pavadinome – aukščiausios baltų mitologijos ir senosios religijos dievybės vardu – Aukštojo kalva. Aukštojas – vyriausio baltų dievo vardas. Pamėgo žmonės šalia Juozapinės kalno Aukštojo kalvą. Dabar čia pastatytas apžvalgos bokštas, sukurta skulptorės Dalios Matulaitės kompozicija „Aukuras“, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės bei mažosios architektūros akcentai – informacinės rodyklės, suoliukai, dviračių stovai. Lankymui pritaikytoje teritorijoje žiemą galima keliauti po apylinkes su slidėmis, vasarą – su dviračiais.

Netoli Juozapinės geomorfologinio draustinio, Medininkų kaime, yra Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokykla. Ten kuriasi pasieniečių muziejus, kuris bus atviras visiems lankytojams, vyks edukacinės pamokėlės moksleiviams. Laidoje apie tai pasakoja muziejaus darbuotoja Loreta Dumbauskienė.

Neseniai viena iš Medininkų pilies menių pasipildė 13 kvadratinių metrų dydžio tapytojo prof. Giedriaus Kazimierėno paveikslu „Rūstybės diena“. Anot tapytojo, mūsų istorija tokia didinga, kad į mažus formatus ji netelpa: „Džiaugiuosi, kad prieš dešimt metų pradėjęs domėtis Lietuvos istorija, savo potyrius sugebėjau perkelti į drobes ir dabar esu laimingas menininkas“.

Be to, kad pamatėme paveikslą ir susitikome su tapytoju Giedriumi Kazimierėnu Medininkų pilies menėje, taip pat buvo puiki proga paprašyti Trakų istorijos muziejaus direktoriaus Virgilijaus Poviliūno ir Medininkų skyriaus vedėjo istoriko Donato Žukausko aprodyti pilį, supažindinti su ekspozicijomis, pristatyti ateities planus.

„Žmogui reikia tiesiogiai bendrauti su žirgais, jais domėtis. Tik pažinus žirgus, atsiranda jiems meilė. Net sunkaus charakterio vaikus galima perauklėti, leidžiant jiems rūpintis žirgais. Kaip tai padaryti? Tiesiog atvažiuokite, parodysiu, papasakosiu, išmokysiu jodinėti, su vėjeliu rogėmis praskriesime miško keliukais, supažindinsiu su istorine Žiga, kuri kojas mirkė Juodojoje jūroje, kanopomis kaukšėjo ties Vavelio pilimi akmenimis grįstu grindiniu. Laikas, praleistas su žirgais, – ne tik malonumas, bet ir sveikas gyvenimo būdas“, – sako nekomercinio žemaitukų veislės žirgų auginimo ūkininkas iš Kernavės Česlovas Marcinauskas.

„Vilniuje yra gyvenančių žmonių, kurie dar nėra pravėrę Signatarų namų durų. O ir atvykę iš kitur kažkodėl nedrįsta užeiti. Gal galvoja, kad jie skirti tik šventėms ir politikams?“, – svarsto Signatarų namų gidė Sandra Germanavičiūtė.

Vilniuje, Pilies gatvėje, 26-uoju numeriu pažymėtas namas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1645 m. Karališkoje privilegijoje Vilniaus burmistrui. Per tuos amžius keitėsi pastato savininkai. XIX a. pabaigoje jis atiteko pirkliui Kazimierui Štraliui. Į garsiąją pirmajame aukšte veikusią „Baltojo Štralio“ kavinę išgerti kavos ar karšto šokolado užsukdavo Nepriklausomybės Akto signatarai. Būtent čia 1918 m. vasario 16 d. Valstybės Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Dabar istorijos ir architektūros paminkle, Lietuvos nepriklausomybės Signatarų name, įkurtas muziejus, atkurtas kabinetas, kuriame buvo pasirašytas Aktas, eksponuojama jo kopija, įkurtos memorialinės signatarų ekspozicijos, portretų galerija ir pan. Galima pasiklausyti Mykolo Biržiškos kalbos jam būnant emigracijoje, skirtos Vasario 16-ajai. Lankytojus pasitinka gidės, kurios net ir pavieniams svečiams mielai aprodo kambarius su ekspozicijomis, vyksta edukacinės pamokėlės moksleiviams.

Anot Lietuvos banko Pinigų muziejaus vadovo Vidmanto Laurinavičiaus, pabuvę modernioje muziejaus aplinkoje, tikrai įgysite vertingų žinių.

Mažoje patalpoje Vilniaus centre per du aukštus išsidėsčiusiose penkiose salėse galima susipažinti su pasaulio pinigų ir bankininkystės istorija, Lietuvos pinigais, bankininkystės raida mūsų šalyje nuo pirmųjų kredito įstaigų atsiradimo iki šių dienų. Lankytojams suteikiama galimybė ne tik pažinti, bet ir patiems dalyvauti. Šiandien Pinigų muziejus tampa traukos objektu, viliojančiu Lietuvos žmones ir užsienio svečius.

„Aukštadvari, dievaiti dzūkų vandenų, buvai ir būsi grožių grožis krašto“, – eilėmis prabyla Aukštadvario poetas Valentinas Vytautas Navickas.

Aukštadvario miškingame, kalvotame, ežeringame kraštovaizdyje yra per šimtą gamtos ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų. Aukščiausiose Dzūkų aukštumų kalvose tėkmę pradeda Verknės ir Strėvos upės. Pratakūs aukštupiai jungia 43 ežerus. Tik Aukštadvario vietovei būdingas termokarstinis reiškinys ir ypač šaltiniuoti aukštupiai.

Su Aukštadvario regioninio parko administracijos kultūrologe Rita Balsevičiūte pabuvosime prie legendomis ir mitais apipintos Velnio duobės, stačiais laiptais užkopsime į Kartuvių kalną, nuo Aukštadvario piliakalnio pasigrožėsime atsiveriančiu vaizdu, menančiu Karališkojo dvaro kryžkelėje kažkada vietą radusiems totoriams ir karaimams dar Vytauto Didžiojo laikais. Taip pat pasiklausysime šaltą žiemą neužšąlančio šaltinio čiurlenimo.

Nauja ekspozicija Lankytojų centre „Aukštadvaris – Karališkojo vieškelio kryžkelė“ kviečia apsilankyti ir susipažinti su Aukštadvario regioninio parko saugomos teritorijos gamtos ypatumais ir kultūriniais lobiais. Trakuose atidaryta didžiausia šalyje čiuožykla po atviru dangumi.

Aukštadvario regioninio parko Lankytojų centro atidarytoje ekspozicijoje „Aukštadvaris – Karališkasis vieškelio kryžkelė“ pažymėtas XVII a. pradžioje Karališkasis vieškelis, vedęs į Trakų ir Birštono pilis. Neveltui lankytojų centras yra šalia svarbaus kelio. Čia dažnai užsuka žmonės pasiklausti, kur yra neišsenkantis Verknės šaltinis, garsioji Velnio duobė, Kartuvių alkvietė ar Aukštadvario piliakalnis. Su ekspozicija supažindina Aukštadvario regioninio parko direkcijos vadovas Vaclovas Plegevičius ir vyriausioji rekreacijos vadybininkė Ema Stanulionienė.

Taip pat kalbėsime apie žiemos pramogas. Trakuose, ant Galvės ežero prieš Trakų pilį, atidaryta didžiausia šalyje čiuožykla po atviru dangumi. Pasakoja Trakų seniūnas Kęstutis Vilkauskas. Į Anupriškėse įsikūrusį poilsio ir pramogų centrą „TonyResort“ kviečia vykdomoji direktorė Neringa Čiurlienė. Mažai kas žino, kad 40 ha teritorijoje, kurioje tyvuliuoja Gilušio ežeras, nuo kalvų atsiveria raminantis kraštovaizdis ir tikrai lietuviška pelkė, galima nemokamai pramogauti, tik reikia turėti savo inventorių: rogutes, slides, pačiūžas.

Lentvario parapijos klebonas Gintaras Petronis džiaugiasi matydamas parapijos ateitį: kuriasi naujakuriai, tuokiasi jaunimas, gimsta vaikai, parapija auga. Lietuvos žmonės ir svečiai atranda XX a. istorizmo architektūros ir dailės paminklą – Lentvario bažnyčią.

Lentvario parapijos klebonas G. Petronis kviečia užsukti į bažnyčią, jei ne pasimelsti, tai bent apžiūrėti interjerą, pasigrožėti dekoru, pailsinti sielą sakralioje erdvėje, stabtelėti prie garsios Lietuvos didikų Tiškevičių giminės koplyčios, bažnyčios fundatoriaus, grafo Vladislovo Tiškevičiaus palaikų.

Lentvarį atrandame iš naujo. Traukos objektu tampa bažnyčia – vertingas XX a. istorizmo architektūros ir dailės paminklas, taip pat XIX–XX a. sandūroje Lentvario dvaras bei parkas, priklausęs grafo Vladislovo Tiškevičiaus šeimai. Šiandien Lentvario parkas specialistų laikomas vienu brandžiausių prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andre kūriniu.

Nors Lentvario seniūnas Vytas Rukšėnas sako, kad miestelis yra visų užmirštas, jaunimas su tuo nelabai sutinka. Prie apleistų Lentvario rūmų vyksta renginiai, parke lankosi žmonės, atvyksta turistų. „Jeigu nieko nedarysi, tai nieko ir nebus“, – sako jaunimo organizacijos „Lentvario parko renesansas“ vadovas Povilas Plūkas ir Lentvario kultūros renginių organizatorė Viktorija Šamatovičienė. Pasivaikščiokime po Lentvario rūmų parką.