Kavarsko mieste trykšta Šv. Jono Krikštytojo šaltinis, vandeniu pripildantis šalia esantį 3 m gylio betoninį baseiną. Vanduo baseine net vasarą būna tik apie 6–8 laipsnius šilumos. Pasakojama, kad šaltinio vanduo grąžina jaunystę. Kaip yra tikrovėje?

Keliausime į Kavarską. Aplankysime Šventosios upės užtvanką, mažąją Kavarsko hidroelektrinę, lankysimės Pienionių dvare, paskanausime kulinarinio paveldo – Kavarsko koldūnų. Po miestą ir jo apylinkes vedžios ir pasakos Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas, apie Pienionių dvarą – savininkė Birutė Venckienė. Taip pat apie kultūrinį, istorinį paveldą pasikalbėsime su pakeliui sutiktais Kavarsko miesto gyventojais.

Salantų kraštas nuo seno garsėja ne tik daktaro Vaclovo Intos akmenų muziejumi ir parku. Garsėja ir Šauklių riedulynu, dar kitaip vadinamu Šauklių kadagynu arba tundra. Kodėl tundra? Todėl, kad Lietuvos rūšinė augalų sudėtis mažame riedulyno gabalėlyje primena šiaurinė tundrą.

Salantų regioninio parko ekologė Asta Bagočienė papasakos apie augalus ir gyvūnus Šauklių kadagyne, pakvies laidos klausytojus apsilankyti rudeniop ir žiemą tundroje, nes visais metų laikais čia galima rasti atilsį, ramybę širdžiai.

Šalia Šilalės kaimo stūkso Šilalės kūlis, dubenėtieji akmenys. Tai senovės pagonių kulto vietos. Per pelkę prie Šilalės kaimo vedė akmenų grindinys – kūlgrinda. Sakoma, kad čia ošė ąžuolų giria, dar iki šiol guli penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo – Didysis kūlis. Po apylinkes vedžios ir pasakos Skuodo rajono paminklosaugininkas Henrikas Vaitkevičius.

Mosėdis – viena seniausių Žemaičių žemės gyvenviečių, kurios vardas pirmą kartą minimas 1253 m. Kalavijuočių ordino ir Rygos vyskupo žemių dalybų dokumentuose.

Apie Mosėdį yra daug didelių, įvairių formų ir spalvų akmenų. Rieduliais nukloti ištisi plotai. Senieji žemaičiai manydavo, kad tie įvairių formų rieduliai – suakmenėję žmonės, kuriuos jie vadindavo mokais (mokytojais). Anot senųjų vietos gyventojų, tie žili, seni, apsamanoję mokai sėdi susirinkę grupėmis ir pasakoja žmonėms apie savo gyvenimą ir sunkią dalią. Tą vietovę, kur mokai sėdėjo, posėdžiavo, kalbėjosi, mokė gyvuosius, žmonės pavadino Mosėdžiu (mokų sėdėjimo vieta).

Po Mosėdžio miestelį kartu pasivaikščiosime su Vaclovo Into akmenų muziejaus ir parko direktoriumi Evaldu Razgumi, Mosėdžio seniūnu Eugenijumi Zabičiu, buvusia seniūne Valia Būdiene, Šauklių bendruomenės pirmininke Alma Beniušiene ir Šatriminių kaimo bendruomenės pirmininke Vitalija Baužiene.

Tai unikalus muziejus ir parkas, įkurtas Skuodo rajono Mosėdžio miestelyje, abipus Bartuvos upės krantų, vaizdingame 14 ha slėnyje. Akmenų parko slėnyje yra akmenų lauko ekspozicija su retų medžių ir augalų kolekcija. Kalnelyje – akmeninių skulptūrų skveras. Muziejuje, įsikūrusiame 200 metų vandens malūne, nemažai yra uolienų, atneštų į Mosėdį ir kitas Lietuvos vietas ledynmečiu, iškasenų, mineralų kolekcijų.

Pirmą akmenį Vaclovas Inta parsigabeno dviračiu. Jaunasis gydytojas sukinėdavosi ten, kur savo technika, versdami vos kyšančius akmenis, darbavosi melioratoriai. Per atostogas V. Intas lankydavosi garsiuose Sovietų Sąjungos botanikos soduose, pas gamtos bičiulius. Siuntiniais ir kuprinėmis gydytojas į Mosėdį gabeno viską: akmenis, augalus, gyvūnus, sėklas, smėlį, sodinukus. Taip pamažu kūrėsi akmenų parkas, o vėliau ir muziejus.

Garsas apie tokį akmenų parką ir muziejų nuvilnijo per Žemaitiją ir visą šalį. Dabar čia lankosi ne tik Lietuvos gyventojai, sulaukiama nemažai svečių iš užsienio. O mes ten buvome?

Pasivaikščiokime kartu po V. Into akmenų parką ir muziejų su direktoriumi Evaldu Razgumi.

Kai XVI a. pradžioje Vilniui iškilo rimtas pavojus, Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras nusprendė statyti gynybinius įtvirtinimus. Kai patys miestiečiai kreipėsi į valdovą, prašydami leidimo statyti Vilniaus gynybinę sieną, abejonių neliko. Pats Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila apjojo miestą ir pažymėjo gynybinės sienos, vartų ir bokštų statybos vietas, ten, kur buvo svarbiausių kelių sostinės pradžios.

Šiandien iš didelio Vilniaus gynybinio komplekso teliko Aušros vartai ir keli gynybinės sienos fragmentai. Dar ir šiandien, vykdomi archeologiniai kasinėjimai, tai patvirtina ir praplečia žinias apie to meto žmonių gyvenimą ir elgseną. Anot architektės Gražinos Kirdeikienės, viską atkasti ir surasti nebūtina, tiesiog kartais reikia pasitikrinti, patvirtinti kai kuriuos faktus ir palikti archeologinių radinių ateinančioms kartoms.

Su archeologu dr. Kęstučiu Katalynu pasivaikščiosime palei Vilniaus gynybinės sienos fragmentus nuo bastėjos iki Aušros vartų, vienintelių išlikusių iš didelio gynybinio komplekso, nuo kurių kelias vedė į Medininkus, į rytines ir pietines Lietuvos valdas.

„Archeologo svarbiausias uždavinys yra pasiimti istorinę informaciją, kuri glūdi po žeme. O norint pamatyti tai, kas yra virš žemės, nebūtina būti archeologu“, – sako archeologas dr. Kęstutis Katalynas.

Dar 1966 m. buvo pradėti archeologiniai ir architektūriniai Vilniaus gynybinės sienos tyrimai bei bastėjos atstatymo darbai: atstatytas ir uždengtas stogu bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir jas jungiantis tunelis. 1987 m. bastėjoje įrengtas muziejus. Deja, laikas negailestingas. Pastaruosius trejus metus aplink Vilniaus gynybinės sienos bastėją vėl vyksta statybos, rekonstrukcijos darbai. Kasinėjimai, kuriuos vykdo archeologai, žada naujai papildyti požeminio Vilniaus senamiesčio žemėlapį.

Pasivaikščiokime kartu su archeologu dr. Kęstučiu Katalynu po statybos darbuose paskendusią bastėją, užmeskime akį į šalia atkastą XVII a. šildymo krosnį, prisiminkime Vilniaus gynybinės sienos įtvirtinimo svarbą bei pasiklausykime mažai girdėtų legendų apie kruviną šaltinį, slibiną bei piktą mergą su šunimi ir gaidžiu.

Būtent Vilkaviškyje 1812 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas surengė kariuomenės paradą ir paskelbė atsišaukimą pulti Rusiją. Pasakojama, kad laimėjus karą, karvedys žadėjęs Vilkaviškį paversti mažuoju Paryžiumi.

Faktas, kad Napoleonas Vilkaviškyje buvo apsistojęs keletą dienų, anot vilkaviškiečių, svarbus ne tik jiems, bet ir visam pasauliui. Net Levas Tolstojus savo knygose yra tai paminėjęs. Napoleonas į miestą įžygiavo su ginklu, tačiau 1808 m. Užnemunėje įsigaliojęs jo paskelbtas kodeksas panaikino baudžiavą. Tai sudarė sąlygas spartesnei krašto plėtrai ir lietuvių tautiniam judėjimui. Vilkaviškio gyventojai nori išnaudoti šią galimybę ir pritraukti daugiau lankytojų į savo miestą. Apie tai laidoje mintimis dalysis Vilkaviškio bendruomenės pirmininkas Dalius Nešukaitis.

Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Daiva Riklienė supažindins su lankytinomis vietomis Vilkaviškio rajone.

Pasidairysime ir po Vištyčio regioninį parką. Vaida Marcinkevičiūtė, Vištyčio regioninio parko kraštotvarkininkė, pakvies aplankyti miestelį, apžiūrėti vieną didžiausių Lietuvoje Pėduotąjį akmenį, apsišlakstyti šventuoju vandeniu iš šaltinėlio Šilelio miške.

Kelias Kaunas–Jurbarkas gerai žinomas tiems, kas domisi Lietuvos istorija, vertina kraštovaizdį ir miklina kojas vaikščiodami pažintiniais takais. Vingiuojant palei žilą Nemuną atsiveria neišpasakyto grožio vaizdai, pilys ir rūmai, piliakalniai ir bažnytkaimiai bei kitos senovės istorijos kultūros, gamtinės vertybės, menančios praeitus laikus. Su laida užsuksime į Raudondvario ir Jurbarko dvarus.

Tauragė dar tik beldžiasi į keliautojų širdis. Istorija jai nebuvo gailestinga, miestas senamiesčiu pasigirti negali. Tačiau puoselėjami parkai ir skverai, atnaujinamos gatvės ir atstatinėjami kultūros paveldo objektai, renovuojami pastatai ir pastangos prisitaikyti prie keliaujančiųjų poreikių, dažną verčia užsukti į nuošalią vietovę, ten gerai praleisti laiką ir keliauti toliau. Kviečiame po Tauragę pavaikščioti su miesto galva Pranu Petrošiumi.

Privačiame Smalininkų senovinės technikos muziejuje jau yra sukaupta 22 tūkstančiai eksponatų. Tai ne tik ūkį, buitį, amatus, technikos raidą atspindintys eksponatai ir kita senovinė technika, bet taip pat vertingi dokumentai, knygos ir kiti daiktai.

Muziejus žinomas tūkstančiams lankytojų, tarp jų specialistams iš kitų šalių. Kas traukia užsukti į šį gyvybingą muziejų? Gal ne tik eksponatų gausa ir įvairovė, bet jo įkūrėjas Justinas Stonys?

Jei kas nors mūsų paklaustų, ar teko kada sutikti škudes - senąsias baltiškąsias avis - daugelis tik pečiais gūžtelėtų. Šioms iš tremties sugrįžtančioms avims ir skirsime pirmąją laidos "Atrask Lietuvą" dalį. Apie tai pasakoja Baltijos labdaros fono "Heifer" prezidentas Arūnas Svitojus, Saldutiškių dvaro valdytojas, auginantis baltiškąsias škudes. Antroje laidos dalyje lankysimės Auštadvaryje, po to - Jiezno bažnyčioje. Kalbiname keliaujantį fotografą, vaikų knygų rašytoją Vytautą Kandrotą.