Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai

Rugpjūčio 21 dieną po trumpos kovos su vėžiu mirė seras Kenas Robinsonas. Gyvenimo kelyje jis derino įvairius vaidmenis – mokytojo, rašytojo, tyrėjo, patarėjo ir viešojo kalbėtojo – tam, kad inicijuotų įvairiausius nacionalinius ir tarptautinius švietimo projektus, skatintų reikalingas švietimo reformas, kurios ne užgniaužtų, o leistų skleistis žmogaus kūrybiškumui. Kenas Robinsonas savo misija laikė žmonių ir organizacijų kūrybinio potencialo atskleidimą ir jo įgalinimą. Jo kalba „Ar mokyklos žudo kūrybiškumą?“ tapo pačia žiūrimiausia TED konferencijos paskaita. Peržiūrų internete skaičius siekia 60 mln. kartų. Manoma, kad ją matė 380 mln. Žmonių 160 skirtingų valstybių. Vienu iš įtakingiausių švietimo mąstytojų ir inovatorių laikytas K. Robinsonas 2003 metais karalienės Elžbietos II buvo įšventintas į riterius už savo nuopelnus menams. Apie jo idėjas ir jų svarbą šiandien kalbamės su edukologe, dr. Austėja Landsbergiene.
Ved. Donatas Puslys

Spalio 7 dieną sukako 20 metų nuo to laiko, kai po taikių masinių protestų Belgrade iš valdžios buvo priverstas trauktis Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius. Ko šis įvykis moko mus šiandien apie taikius protestus prieš autoritarinius lyderius? Kas galiausiai lėmė Miloševičiaus nuosmukį? Kokias pamokas iš to galbūt galime pritaikyti kad ir šiandieninei Baltarusijai? Ar pakanka norint nuversti autoritarinį lyderį tik pilietinės mobilizacijos ir kokie kiti faktoriai gali būti svarbūs? Be to, kokį vaidmenį taikiuose protestuose prieš autoritarinį režimą atlieka humoras ir ar jis gali padėti nuversti diktatorių? Apie visa tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Lina Strupinskiene.
Ved. Donatas Puslys

Pastaruosius kelerius metus gausu knygų, kurios analizuoja demokratijai kylančius iššūkius. Nemažos dalies jų pavadinimai skamba perspėjamai ar net bauginamai – „Kaip miršta demokratijos“, „Fašizmas. Įspėjimas“, „Po Europos“, „Apie tironiją“, „Kelias į nelaisvę“ ir t.t. Praėjusiais metais skelbtas „Freedom House“ tyrimas taip pat atskleidė, kad jau 13 metus iš eilės laisvės pasaulyje mažėje. Banaliausia išvada veikiausiai būtų konstatuoti, kad Francis Fukuyama buvo neteisus – tai kartojama ir kartojama turint omenyje tai, kad istorija nesibaigė ir liberali demokratija netriumfavo. Priešingai, jai iškilo įvairiausių alternatyvų ir ne tik iš tokių valstybių kaip Kinija, tačiau ir Europos viduje, kur tokie lyderiai kaip Viktoras Orbanas kalba apie neliberalios demokratijos kūrimą ir sparčiai naikina stabdžių ir atsvarų sistemą, neleidusią sukoncentruoti galios vienose rankose. Todėl labai svarbu yra apsvarstyti gilumines priežastis to, kodėl demokratija šiandien susiduria su tokiais iššūkiais? Apie visa tai – pokalbis su filosofu Algirdu Davidavičiumi.
Ved. Donatas Puslys

Istorikas ir gidas Deimantas Ramanauskas persikėlęs gyventi į Kauno Vilijampolės rajoną netrukus ėmė jame rengti ekskursijas. Su juo kalbėjomės apie mažųjų istorijų, kurios supažindina ir suartina žmogų su artimiausia jo gyvenama aplinka, svarbą. Ar nostalgija yra būdinga tik istorikams?
Kadangi Vilijampolė mena ir tragišką Holokausto epochą, kai rajone buvo įsteigtas Kauno getas, aptarėme mūsų santykį su Lietuvos žydų istorija. Ar pakankamai dėmesio skiriame ne Lietuvos žydų indėliui į valstybės kūrimą įsisąmoninti?
Taip pat kalbėjomės ir apie istorijos ugdymą mokyklose ir tai, kaip istorijos dėstymą itin nuskurdina per menkas dėmesys asmenybėms bei jų apsisprendimams istorinių iššūkių akivaizdoje.
Ved. Donatas Puslys

Apie filosofiją sklando gausybė mitų. Vieni mano, kad tai tik savotiškas laisvalaikio užsiėmimas, kai žmonės užuot dirbę rimtus darbus turi pakankamai atliekamo laiko, kad kalbėtų apie aukštas materijas ir klausimus, kuriais eiliniai žmonės sau galvos nekvaršina. Kiti aiškina, kad daugelio to, apie ką diskutuoja filosofai, apskritai neįrodysi, nes gi čia ne gamtos mokslai, o tik nuomonės ar tikėjimo klausimai – o dėl to juk nepasiginčysi. Dar kiti aiškina, kad filosofija yra kažkoks tai dramblio kaulo bokšte užsidariusiųjų užsiėmimas nesuprantamas eiliniam žmogui dėl sudėtingos kalbos. Dar kartais gali išgirsti raginimų nebefilosofuoti, nes filosofai esą tik apsunkina reikalus, nes jau derėtų nebe kalbėti, o imtis darbų.
Tačiau Umberto Galimberti savo knygoje „Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams rašo, kad „filosofijos turėtų būti mokoma dar pradinėse klasėse“. Su knygos leidėju Viktoru Bachmetjevu kalbamės apie tai, kas yra filosofija, kokia yra filosofo misija šiandienėje visuomenėje. Taip pat svarstome tai, kodėl svarbu supažindinti vaikus su filosofija? Kaip tai daryti, kad pažintis ugdytų mąstymą, aistrą ieškoti ir gebėjimą kelti klausimus, o ne tik taptų „kalimu“ to, ką ir kada pasakė vienas ar kitas filosofas? Ką šiandien galime išmokti iš Sokrato ir kas gi yra tolerancija, be kurios neįmanomas filosofinis dialogas.
Ved. Donatas Puslys

Filosofė, žurnalistė Kristina Tamelytė savo tinklalaidėje „(Ne)sąmoningai“ su pašnekovais ėmėsi nagrinėti moderniąsias ideologijas. Kas tai – bandymas pasikapstyti po istoriją, kad atrastum ištakas idėjų, kurios šiandien jau yra mažai aktualios? Juk ne kartą kalbėta apie ideologijų mirtį ar bent jau tai, kad pastarosios paseno, todėl senos iškabos jau nebeatspindi pasikeitusios tikrovės. O gal vis tik apie ideologijų pabaigą prabilome per anksti ir jos vis dar struktūruoja mūsų politikos lauką?
O kiek kalbant apie pagrindinių ideologijų pažinimą yra raštinga mūsų visuomenė? Gal sąvokos tapo tiesiog tuščiomis talpyklomis, kurias kiekvienas užpildo kaip panorėjęs, o iš to galiausiai kyla ir nesusikalbėjimas? Apie nacionalizmo, liberalizmo, konservatizmo, socialdemokratijos ištakas ir šių ideologijų suvokimą bei svarbą šiandien – pokalbis su K. Tamelyte.
Ved. Donatas Puslys.

Šiemet Lenkija mini Solidarumo profesinės sąjungos gimimo keturiasdešimtmetį. Pirmos nepriklausomos profsąjungos gimimas Gdansko laivų statykloje buvo tektoninis lūžis ne tik Lenkijos, tačiau ir viso regiono, buvusio Rytų bloko istorijoje. Tad jubiliejiniai metai yra puiki proga pakalbėti apie idėjas, kurios rengė dirvą Solidarumui.
Gretose svarbių idėjinių Solidarumo įkvėpėjų buvo Leszekas Kolakowskis, apie kurį vienas Lenkijos opozicijos lyderių Adamas Michnikas 1985 metais rašydamas iš Gdansko kalėjimo kameros atsiliepė kaip apie vieną svarbiausių šiuolaikinės Lenkijos kultūros kūrėjų. Apie jo idėjas – marksizmo kritiką, utopinio mąstymo likimą šiandien, politinę stabmeldystės pavojus ir velnio vaidmenį istorijoje – kalbamės su filosofu prof. Alvydu Jokubaičiu.
Ved. Donatas Puslys.

Prieš kurį laiką su Lenkijoje veikiančio Paribio fondo įkūrėju Krzysztofu Czyzewskiu kalbėjausi apie tai, ką jis remdamasis poetu Adomu Mickevičiumis vadina „zbójeckie książki“ – rizikingomis knygomis, kurios keičia žmonių gyvenimus. Anot jo, tokių autorių kaip Czeslawas Miloszas, Tadeuszas Konwickis, Tomas Venclova ar kitų, kalbančių apie paribio žmonių pasaulėjautą, etosą, knygų skaitymas yra asmenybę perkeičianti patirtis. Ši patirtis jį patį paskatino ne tik įkurti Paribio fonde, tačiau ir jame organizuoti kiekvieną vasarą vykstančius „Kito skaitymus“, kuriuose ir būtų nagrinėjamos šios rizikingos knygos.
Taip kiekvieną rugpjūtį Krasnogrūdoje susiburdavo jaunimas iš Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ir kitų valstybių, kad vadovaujami paties Krzysztofo ir istorikų Timothy Snyderio bei Marci Shore skaitytų tokių autorių kaip Tony Judtas, Czeslowas Miloszas, Hannah Arendt, Zygmuntas Baumanas, Leszekas Kolakowskis, Leonidas Donskis tekstus. Skaitytų ir kartu ieškotų išeičių, kurios leistų peržengti mus šiandien skiriančias sienas, spręsti kylančias įtampas.
Būtent per „Kito skaitymus“ susibičiuliavau su dviem istorikais – Povilu Andriumi Stepavičiumi ir Vytautu Starikovičiumi. Kadangi šiemet dėl COVID-19 pandemijos „Kito skaitymai“ nevyko, tai su Povilu ir Vytautu susitikome LRT Klasika studijoje tam, kad pratęstume diskusijas apie paribio žmogaus tapatybę, toleranciją, intelektualų atsakomybę šiandienos poliarizuojančių konfliktų kontekste ir, be abejo, rizikingas knygas.

Ved. Donatas Puslys

„Teatras tapo instrumentu tirti save, aplinką, gyvenimą, mūsų visuomenę. Teatras virto ir užrašų knygute, ir veidrodžiu, kuriame aš matydavau savo, mūsų pasaulio atspindį, regėdavau žiūrovus kaip svarbų šio pasaulio fragmentą“, – apmąstydamas jau dvidešimtmetį trunkančią savo vardo teatro kelionę teigia režisierius Oskaras Koršunovas. Su juo kalbėjomės apie teatro ištakas, kopimą į pasaulio teatrų elitą ir ten laukusius įvertinimus, o taip pat ir tai, kodėl Oskarui svarbu kurti Lietuvoje.
Be to, su O. Koršunovu kalbėjomės apie jo statomą spektaklį pagal Williamo Shakespeare‘o dramą „Otelas“ ir tai, kas režisierių vis skatina grįžti prie klasikos. Kalbėjomės apie kūrybinį darbą Maskvoje statant Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Kokią Rusijos visuomenę ir jos raidos perspektyvas mato O. Koršunovas?

Ved. Donatas Puslys.

Įvykiai Baltarusijoje, kur piliečiai pakilo prieš įgrisusį diktatorių, laiko prikaustę mūsų dėmesį. Tačiau ar gerai pažįstame Baltarusijos visuomenę ir joje vykstančius pokyčius? O gal tai, ką pasakojame apie savo kaimynus, daugiau pasako apie mus pačius ir mūsų stereotipus, o ne pačius kaimynus? Koks yra žiniasklaidos vaidmuo ir atsakomybė kalbant apie Baltarusijai skiriamą dėmesį. Apie visa tai – pokalbis su neseniai Baltarusijoje viešėjusiu ir ten įvairiausius visuomenės atstovus – nuo fabrikų darbuotojų iki LGBT atstovų – kalbinusiu fotografu Artūru Morozovu.
Ved. Donatas Puslys.