Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai

Neseniai įvyko jau 6-asis nacionalinis švietimo lyderystės forumas, kuris siūlė apsvarstyti tai, kokią vertę šiandien kuria mokykla. Iš tiesų viešojoje erdvėje šiandien gausu diskusijų apie švietimą – mokyklų tinklo optimizavimą, įvairiausius sudaromus mokyklų reitingus, Lietuvos švietimo sistemos situaciją tarptautiniame kontekste atsižvelgiant į įvairiausius tyrimus ir reitingus, mokytojo profesijos prestižo užtikrinimą ir jų gaunamą atlygį, o šiandien ir apie pandemijos iššūkius ir dėl to įvesto nuotolinio ugdymo išbandymus. Dažnai išgirstame ir tai, kad švietimo sistema yra sustabarėjusi, atsilieka nuo laiko dvasios, yra neefektyvi ir netenkina rinkos, darbdavių poreikių, apskritai neparengia jauno žmogaus gyvenimui.

Tačiau, kaip klausė konferencijos organizatoriai, ar visose šiose diskusijose nepasimeta pagrindinis švietimo sistemos uždavinys – visapusiškas žmogaus ugdymas. Apie visa tai ir pasikalbėsime su viena iš konferencijos organizatorių, Mokyklų tobulinimo centro direktore Egle Pranckūniene ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro vadovu profesoriumi Rimantu Želviu.

Ved. Donatas Puslys

„Mums reikia vado?“ – savo knygoje klausia VU TSPMI mokslininkas Mažvydas Jastramskis, parašęs knygą apie Lietuvos Prezidento institucijos raidą nuo pat Vytauto Landsbergio iki Gitano Nausėdos. Tai knyga, kuri atskleidžia Lietuvoje vykusius debatus dėl Prezidento institucijos sukūrimo ir konsensuso paieškas, analizuoja Konstitucijos prezidentui suteiktus įgaliojimus ir tai, kaip kiekvienas iš šį postą užėmusiųjų gebėjo pasinaudoti ne tik jais, tačiau vadinamosiomis pilkosiomis zonomis, kur prezidentui nėra uždrausta siekti įtakos. Kaip Lietuvos Prezidento institucija atrodo kitų valstybių prezidentų kontekste ir kaip mūsų visuomenė regi šią instituciją – kaip arbitrę ir demokratijos apsaugos garantą ar kaip viešosios politikos formuotoją? Apie visa tai – pokalbis su M. Jastramskiu.

Ved. Donatas Puslys

Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ved. Donatas Puslys

Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ved. Donatas Puslys

Su Vytauto Didžiojo universiteto docentu Andžėjumi Pukšto kalbamės apie J. Giedroyco forumo išsakytus pasiūlymus dėl Liublino ketverto iniciatyvos plėtros. Kas yra siūloma vardan tolimesnės regiono demokratizacijos? Taip pat aptariame iššūkius demokratijai mūsų regione, kur, anot „Freedom House“ atliekamo tyrimo „Nations in Transit“ (Valstybės pereinamajame laikotarpyje), 29 stebimose Vidurio ir Centrinės Azijos valstybėse, kur demokratija turėjo galimybę įsitvirtinti po Šaltojo karo pabaigos ir Sovietų Sąjungos griūties, šiandien demokratijos yra mažiausiai nuo pat 1995 metų, kai buvo pradėtas vykdyti šis tyrimas. Kalbamės apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir ar tikrai į juos sugrįžo strateginės partnerystės dvasia, ar vis tik Lenkija į mus atsigręžė dėl to, kad jaučiasi izoliuota ES dėl įtarimų pažeidžiant teisės viršenybės principą? Ką apie mūsų kaimynų situaciją sako vasario 10 dienos žiniasklaidos protestas ir dviejų žinomų istorikų – Jano Grabowskio ir Barbaros Enkelking – teismo procesas, susijęs su Holokausto istorijos tyrimais?

Ved. Donatas Puslys

Su politologu, Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala kalbamės apie analitinių centrų įvairovę bei jų misiją šiandieniame pasaulyje. Kokią situaciją kalbant apie analitinius centrus šiandiena turime Lietuvoje ir į kokius gerus pavyzdžius galime lygiuotis? Ko reikėtų siekiant stiprinti analitinių centrų potencialą ir jų įtaką? Su kokiais trumpalaikiais ir ilgalaikiais iššūkiais šiandien susiduria Europa? Ar tie iššūkiai Vakarų dėmesio nenukreipia nuo mums itin rūpimų klausimų, susijusių su Rytų partneryste? Pasikalbėsime apie technokratijos, politinio proceso juridizacijos, politinės lyderystės įtaką liberalios demokratijos kokybei.

Ved. Donatas Puslys.

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ keliamės į Izraelį, kur Lietuvos kultūros atašė pareigas jau antrą kadenciją eina Elena Keidošiūtė. Su Elena kalbamės apie tai, kas paskatino ją susidomėti žydų kultūra ir istorija ir ką įdomaus atskleidė jos daktaro disertacijos tyrimas, analizavęs katalikiškas misijas ir žydų konversijas Lietuvoje XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje.
Izraelis – Lietuvos kultūros atašė darbui yra išskirtinė valstybė, nes kalbame ne tik apie Lietuvos kultūros pristatymą plačiajai visuomenei, tačiau ir apie santykio su ten gyvenančiais litvakais puoselėjimą. Kas juos labiausiai domina kalbant apie šiuolaikinę Lietuvos kultūrą? Taip pat su Elena aptariame, kur slypi žydiško humoro paslaptis, ką ten vykstantys debatai dėl tapatybės byloja mums čia Lietuvoje ir kokį Izraelio veidą atskleidžia skirtingi šios šalies miestai. Laidos desertui – Elenos rekomendacijos iš Izraelio literatūros ir kino.
Ved. Donatas Puslys

Nuotraukoje Elena Keidošiūtė. Autorius – Isaiah Fainberg

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ aptariame Nyderlandų istoriko Johano Huizingos knygą „Rytdienos šešėliai“. Ši 1935 metais pasirodžiusi knyga argumentuoja, kad to laiko krizė savo esme buvo politinė, finansinė ar ekonominė. Visa tai tėra simptomai, o negalavimų priežastis yra kultūrinė, o dar tiksliau – dvasinė. Pabrėždamas, kad kultūra yra natūros suvaldymas, Huizinga knygoje teigia, kad šiuolaikinis žmogus esą linkęs pamiršti, jog svarbu valdyti ne tik priešišką ir dovanas teikiančią gamtą, tačiau suvaldyti ir savo prigimtį. Huizinga teigė, kad aukštesnę kultūros būklę visuomenė gali pasiekti ir nesukurdama technikos ar skulptūros, tačiau negali to padaryti atmetusi tokias vertybes kaip gailestingumas. Anot jo, krizę būtent ir lemia nusigręžimas nuo kultūros kaip žmogaus dvasinio ugdymo.
Vis tik nepaisant visų niūrių išvadų apie Vakarų kultūros būklę, Huizinga teigė esąs optimistas. Tad ką reiškia būti optimistu istorinių išbandymų akivaizdoje? Kokia krikščionybės įtaka atsiskleidžia Huizingos darbuose? Kokios iš Huizingos išsakytų diagnozių, atskleidžiančių Vakarų kultūros krizę, tebėra aktualios ir šiandien? Ką apskritai reiškia mokytis iš istorijos ir kodėl šiandien, anot Huizingos, turėdami modernias technologijas ir, rodos, neribotas galimybes rinktis, imame priminti Buridano asiliuką, kuris nebegali apsispręsti, iš kurios kupetos ėsti šieną? Šiuos klausimus aptariame su knygos vertėju, literatu Antanu Gailiumi.

Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ svečiuojasi Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė. Su ja kalbamės apie kultūrinės diplomatijos uždavinius ir tai, kuo kultūros atašė darbas panašus į dirigento profesiją? Kokius renginius Lietuva organizavo Lenkijoje siekdama paminėti 2020-aisiais paskelbtus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus ir ko mes galime pasimokyti iš Lenkijos kalbant apie santykio su turtinga, tačiau kartu ir sudėtinga bei skaudžia žydų istorija puoselėjimą? Kas mūsų kaimynus labiausiai domina Lietuvos kultūroje ir ką įdomaus bei vertingo mes patys galime atrasti pasidomėję Lenkijos kultūros kūrėjų darbais? Kokios yra pačios Rasos rekomendacijos? O taip pat pasikalbėsime apie Lenkijos pavyzdį, kaip sėkmingai investuoti Europos Sąjungos lėšas į kultūros infrastruktūros kūrimą ir kultūrinio gyvenimo regionuose aktyvinimą.

Ved. Donatas Puslys

„Juk kas yra provincialas? Žmogus, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia menkavertiškumo kompleksą. Mėgindamas jį išgydyti, ieško savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi“, – savo knygoje „Mažasis pasaulio centras“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Vytautas Dekšnys, rašo Paribio fondo įkūrėjas bei vadovas Krzysztofas Czyzewskis. Anot jo, provincialo problema yra ta, kad „jis nemyli savo vietos, gėdijasi jos, išstumia ją į slaptumo sritį (net jei nutaiso išsilavinusio pasaulio piliečio veidą), o tai reiškia, kad nepakankamai ją pažįsta, nežiūri ir neįstengia išnaudoti joje slypinčių galimybių“. „Jis – provincialas, nes pasaulis, kurį jis susikūrė arba kuriame sutiko gyventi, atima iš jo vietą, kurioje jis gyvena. Tačiau būtent ta erdvė – su savo nepakartojamu kraštovaizdžiu, susipynusiais likimais ir patirtimi, menkybe ir tuštybe, paslaptimi ir žibesiu – yra jo galimybė pasiekti neprovincialumą“, – konstatuoja K. Czyzewskis. Apie esmines jo knygos idėjas, kultūros misiją kuriant mažuosius pasaulio centrus, provincialumo gniaužtus ir galimą išsivadavimą iš jų šiandieninėje Lietuvoje šįkart pasikalbėsime su knygai palydimąjį žodį parašiusiu Krzysztofo bičiuliu istoriku prof. Egidijumi Aleksandravičiumi.

Ved. Donatas Puslys