Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai

Ką Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, byloja jaunajai kartai, kuri apie tą sausio naktį žino tik iš savo tėvų ar senelių pasakojimų, t.y. neturi asmeninės tos nakties patirties? Kaip jai yra pasakojamas ir aktualizuojamas tas laikotarpis, kurio metu Lietuvos piliečiai stojo ginti atkurtos nepriklausomybės? Ką ši data byloja apie pilietiškumą, laisvę, atsakomybę ir solidarumą. Apie visa tai pasikalbėsime su istoriku, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Inžinerijos licėjaus istorijos mokytoju ir programos „Renkuosi mokyti“ alumnu Daliumi Vinciūnu.

Ved. Donatas Puslys

„Mes vis greičiau turime bėgti tik tam, kad liktume toje pačioje vietoje“, – štai tokia iš Lewiso Carrollo kūrinio „Alisa Stebuklų šalyje“ pasiskolinta metafora mūsų perkaitusią kasdienybę apibūdina sociologas Thomasas Hylandas Eriksenas. Kitaip tariant, kad kažko pasiektume, turime daryti vis daugiau ir daugiau. Kartu baiminamės sustoti, nes taip esą prarasime savo pozicijas, tapsime nekonkurencingi, leisime kitiems mus pralenkti, atitolsime nuo savo svajonių, kurioms reikia užsidirbti ar kurias reikia užsitarnauti. Toks skubėjimo perpildytas laikas palieka vis mažiau galimybių sustojus apmąstyti, ar taip iš tiesų ir turėtų būti, ar kartais vardan to, kas, kaip manome, yra būtina padaryti, neatsisakome tų dalykų, kurie iš tiesų yra svarbūs, tačiau, kaip manome, kurį laiką gali palaukti, tačiau tampa vis atidėliojami?
Ar iš tiesų daryti daugiau reiškia būti daugiau? Turėdamas mintyje šį ir kitus klausimus rudenį kartu su televizijos laidos „Išpažininai“, transliuojamos per LRT Plius kanalą, kūrybine grupe patraukiau į Palendrius, kur susitikau su Šv. Benedikto vienuolyno prioru, tėvu benediktinu Kazimieru Milaševičiumi OSB. Šv. Benediktas, kurio prieš kone pusantro tūkstančio metų parašyta regula tebesivadovauja ir šių dienų vienuoliai, yra pripažintas Europos globėju. Kuo šiandien aktualus jo palikimas ir priesakas „Ora et Labora“ („Melskis ir dirbk“)? Ar vienuolynai, kadaise buvę svarbiais Europos kultūros židiniais, šiandien tėra tik sekuliariame pasaulyje randamos salelės, teikiančios galimybę kuriam laikui pabėgti ir pailsėti nuo tos skubančios kasdienybės? Tokios skubančios, kad net per karantiną kartais prisirenki tiek darbų, kad ne tik vos spėji juos vytis, tačiau galiausiai ir susimąstai, ar visa tai nėra ir savotiškas bandymas susidoroti su nerimu, išvengti akistatos su opiausiais klausimais, problemomis, galbūt net vidine tuštuma? O gal vienuoliškojo gyvenimo išmintis šiandien turi svarbių idėjų, kurias galime išsinešti ir anapus vienuolynų sienų į savo kasdienybę tam, kad imtume gyventi pilniau, kvėpuoti laisviau ir tvirčiau užčiuptume savo buvimo prasmę?

Ved. Donatas Puslys

„Kiekvienas baltarusis, dalyvaujantis taikiame proteste prieš smurtą ir neteisėtumą, yra didvyris. Kiekvienas iš jų yra drąsos, atjautos ir orumo pavyzdys... Baltarusiai nuo rugpjūčio 9-osios rinkimų protestuoja kiekvieną savaitę. Jie protestuoja dėl savo ir tų, kurie ten negali būti, ateities. Jie protestuoja už baltarusių, europiečių, jūsų ir mūsų laisvę bei orumą. Be laisvos Baltarusijos Europa nėra iki galo laisva. Prašome Europos ir viso pasaulio paremti Baltarusijos žmones“, – atsiimdama Baltarusios demokratinei opozicijai skirtą Andrejaus Sacharovo vardo premiją, kurią nuo 1988 metų už ženklų indėlį kovojant už žmogaus teises skiria Europos Parlamentas, kalbėjo buvusi kandidatė į Baltarusios prezidentus Sviatlana Cichonouskaja. Apie Baltarusios opozicijai tekusį įvertinimą, ten tebevykstančius protestus ir galimus šalies raidos scenarijus – pokalbis su Rytų Europos studijų centro asocijuotu ekspertu Maksimu Milta.

Ved. Donatas Puslys

Nerimas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas. Tą ypatingai gerai galime jausti dabar, laukdami Šv. Kalėdų. Nerimavome, ar galėsime sutikti jas su artimiausiais žmonėmis, ar vis tik pandemija, o gal, verčiau dera sakyti, mūsų visuomenės neatsakingumas uždarys mus mūsų namuose, kaip, deja, ir nutiko. Nerimavome, ar spėsime nupirkti visas dovanėles ir ar spėsime laiku iki metų pabaigos spėsime užbaigti visus neatidėliotinus darbus ir projektus. Ne vienas bičiulis skundėsi, kad karantinas, nors ir pristatomas kaip itin palankus metas skaityti, visiškai toks nėra būtent todėl, kad nerimas neleidžia susikaupti ir pilnai pasinerti į knygą. Juk nerimas kyla ir iš to, kad mums įprasta buvusi kasdienybė su savo rutinomis ir grafikais paprasčiausiai ėmė ir subyrėjo, palikdama užduotį viską persidėlioti.
Tačiau nerimo nedera sieti vien su pandemija, kurio ji neabejotinai padaugino. Tačiau pats nerimas lydėjo mus ir anksčiau – ypatingai sudėtingų apsisprendimų akivaizdoje, kai prieš mus atsiveria skirtingi galimi keliai, o kartu ir suvokimas, kad vienas pasirinkimas neišvengiamai lems kitų galimybių atsisakymą. Šiame kontekste aiškėjo tai, kad nerimas yra laisvės palydovas. Laisvės, kur ne kas kitas, o mes patys esame atsakingi už savo pasirinkimus.
Nerimas sukūrė visą industriją su ją sukančiu psichologinių konstultantų, gyvenimo būdo mokytojų, vadinamųjų influencerių ir t.t. kontingentu. Turime gausybę patarimų, pamokymų, kaip su nerimu kovoti. Rašomi tekstai, leidžiamos knygos, siūlomos įvairios terapijos, pratimai ir praktikos.
O ką mums apie nerimą sako filosofija? Šįkart nusikelsime į XIX amžiaus Kopenhagą, kurioje danų filosofas Sorenas Kierkegaardas prisidengdamas Vigilijaus Haufniensio slapyvardžiu parašė knygą „Nerimo sąvoka“. Aptarti šią knygą man padės jos leidėjas, leidyklos „Phi knygos“ vadovas Tomas Šinkūnas ir vertėja Ieva Tomaševičiūtė.
Ved. Donatas Puslys

Sako, kad karantinas ir artėjančios šventės yra geras metas daugiau laiko skirti knygoms. Benas Arvydas Grigas yra tas žmogus, kurio patarimai jam dirbant knygyne gausybei skaitytojų padėjo atrasti gerą kokybišką literatūrą. Tad su leidyklos RARA įkūrėju kalbamės apie tai, kas yra geras knygynas ir gera literatūra, jo mylimas knygas ir su jomis susijusias svajones, pasirinkimą tarp elektroninių ir popierinių, naujų ir jau skaitytų knygų, apie keliones su knyga kuprinėje, apie tai, ar dera užbaigti pradėtas skaityti blogas knygas ir ką apie mus liudija asmeninėse lentynose laukiančios neperskaitytos knygos?
Ved. Donatas Puslys.

Su Europos komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu, panevėžiečiu Arnoldu Pranckevičiumi pokalbis apie tai, kokia Europa regėjosi Arnoldui žvelgiant iš Panevėžio ir koks Panevėžys bei apskritai Lietuva atsivėrė žvelgiant iš Briuselio. Kaip lietuviams sekėsi vaduotis iš provincialumo gniaužtų? Kokia yra šiandieninė Europa, susiduriant ir su geopolitiniais iššūkiais išorėje, ir su demokratijos problemomis viduje? Kokią europinę lyderystę įkūnija Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Galiausiai desertui apie tai, ar dažnai tiesiog kaip nuobodžios biurokratijos džiunglėmis vaizduojamo Briuselio koridoriuose yra vietos humoro jausmui. Už ką tuometis Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude‘as Junckeris nusipelnė JAV prezidento Donaldo Trumpo bučinio?
Ved. Donatas Puslys

Griuvus Berlyno sienai atrodė, kad liberali demokratija triumfuoja, kad jai nebėra jokių rimtų sisteminių alternatyvų, o mes, tariant istoriko Timothy Snyderio žodžiais, įžengėme į neišvengiamybės epochą, kurią įsivaizdavome kaip nuspėjamą, nes nepaisant to, ką bedarytume, viskas baigsis gerai ir skirtingos valstybės pamažu demokratizuosis, žmogaus teisės taps priimtinos ir įtvirtintos vis daugiau visuomenių ir pan. Tačiau šiandien pasigirsta kalbos, kad vakar ateitis buvo geresnė. Jame atsispindi manymas, kad dar prieš kurį laiką žvilgsnis į ateitį buvo viltingesnis. Knygynų lentynos šiandien yra užpildytos knygų, kalbančių apie grėsmes demokratijai, regime susipriešinimą ir poliarizaciją tokiose mums svarbiose valstybėse kaip Lenkija ar JAV. Ir dažnai ieškant atsakymo į klausimą, kas gi nutiko su demokratija, yra atsigręžiama į tuos 1989-1990 metus manant, kad juose slypi tiek problemų šaknys, tiek galbūt ir sprendimai. Kokios gi to laikmečio pamokos mūsų dienoms? Apie tai kalbėsimės su projekto „Permąstant demokratinę ateitį: pamokos iš XX amžiaus“ iniciatoriais: Simona Merkinaitė – projekto vadovė, ALF asocijuota ekspertė ir Laurynas Vaičiūnas – Jano Nowako-Jezioranskio vardo Rytų Europos kolegijos vadovas.
Ved. Donatas Puslys

Gilbertas Keithas Chestertonas – XIX-XX amžių sandūroje gyvenęs ir kūręs anglų rašytojas savo amžininkų ir biografų buvo pakrikštytas paradoksų karaliumi, sveiko proto apaštalu. Lietuvos skaitytojams jis gali būti pažįstamas iš tokių knygų kaip „Ortodoksija“, „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“, „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“, „Rutulys ir Kryžius“ ar „Tėvas Braunas“. G.K. Chestertono kūryba šiandien yra aktuali tuo, kad joje puikiai išryškinamos modernybės prieštaros ir įtampos: tarp religijos ir mokslo, apšvietos ir romantizmo, patriotizmo ir šovinizmo, paprastuolių ir elito, o taip skirtingų laisvės sampratų. Studijos svečias – Seimo narys, filosofas, dviejų G.K. Chestertono knygų vertėjas Andrius Navickas.
Ved. Donatas Puslys

„Medžiojant tėvą“ – debiutinis žurnalisto Dovydo Pancerovo romanas, kuriame atskleidžiami žurnalistinių tyrimų komandos „Skarabėjai“ darbo užkulisiai ir konkretus tyrimas, leidęs viešumon iškelti įtarimus dėl politinės korupcijos. Kas paskatino iki tol dvi publicistines knygas – „Kyborgų žemė“, kur pasakojama apie karą Ukrainoje, ir „Kabinetas 339“, kur analizuojama Sauliaus Skvernelio vyriausybės veikla, – parašiusį žurnalistą išbandyti save rašant romaną?
„Medžiojant tėvą“ – daugiasluoksnis pasakojimas. Tai ir detektyvas, ir pasakojimas apie tiriamosios žurnalistikos užkulisius, ir atminties studija, nagrinėjanti, kaip žmogus prisimena ir pasakoja savąją istoriją laikmečio kontekste, tai ir gilinimasis į konkrečių asmenybių psichologinius portretus, klausimas apie individo ir jį supančios socialinės aplinkos santykį ir pastarosios poveikį žmogaus brendimui bei pasirinkimams.
Apie tai, kokie literatūros klasikai ar net dailininkai darė didžiausią įtaką jo rašymui, apie gilinimąsi į žmogaus psichologiją, apie tiriamosios žurnalistikos svarbą ir jos įtaką demokratijos kokybei, apie žodžio laisvei šiandien kylančias problemas ir sprendimo būdus – pokalbis su Dovydu Pancerovu.
Ved. Donatas Puslys

„Vertingiausias liberalizmo sandas man ir yra atsidavimas netobulumui. Žmogus – trapi, klystanti, save koreguojanti, netobula būtybė, bet vardan to, kad ji galėtų keistis ir taisytis, verta kovoti už tą orumo ir pagarbos pamatą, kuris ir leidžia žmogų įgalinti kritikuoti bei koreguoti save. Niekaip kitaip nepaaiškinsi viso žmogaus teisių diskurso“, – teigė Leonidas Donskis. Šiuos mąstytojo žodžius priminęs filosofas Paulius Gritėnas apibūdino L. Donskį kaip egzistencinį liberalą. Apie L. Donskio liberalizmą, jo Europos, neatsiejamos nuo kultūrinių šaknų ir mažųjų kultūros centrų puoselėjimo, sampratą, dialogo kultūros puoselėjimą ir socialinę kritiką – pokalbis su Vilniaus universiteto rektoriaus patarėju P. Gritėnu.
Ved. Donatas Puslys