Ciklą apie Europos istorines traumas baigiame pozityvia nata – žvilgsniu į Europos Sąjungos istoriją. Tai yra istorija pastangos kurti tokią Europos bendriją, kurioje iki tol senąjį žemyną skaldę skirtingi interesai būtų paversti bendru rūpesčiu, kur bendradarbiavimo dvasia pakeistų galios logiką, kai, anot senovės graikų istoriko Tukidido, stiprieji gali daryti, ką nori, o silpniesiems tenka iškęsti tai, ko pakeisti jie paprasčiausiai negali. 2012 ES buvo apdovanota Nobelio taikos premija. Tačiau atrodo, kad ilgą laiką ES pasiekimai buvo nuvertinami. Vis tik brutalus Rusijos karas prieš Ukrainą paskatino daugelį permąstyti ES naudą ir atrasti šiame projekte ne tik ekonominę naudą, tačiau visų pirma taikos projektą. Projektą, kuris Šaltojo karo metais garantavo taiką ir klestėjimą Vakarų Europai, o po Šaltojo karo pabaigos įtraukė ir dalį buvusių Rytų bloko šalių, kad Europa vėl kvėpuotų abiem plaučiais. Žvilgsnis į tas valstybes, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nespėjo įšokti į ES traukinį, leidžia mums patiems įsivaizduoti, kaip šiandien galėtume gyventi, jei patys būtume pavėlavę ir būtume traktuojami ne kaip neatskiriama europinės šeimos dalis, o Rusijos privilegijuotų interesų zona, kurioje Maskva manosi galinti siekti primesti savo valią.
Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius