Ispanija šiandien dažnai įsivaizduojama kaip tikras turistų rojus. Turbūt jokia kita valstybė Europoje neturi tokio ryškaus stereotipo: tik Ispanijoje praleisi laiką ypač maloniai. Geras maistas, jūros gėrybės, vynas, juokas, daug saulės šviesos, truputį šokių, šypsenos. Tikra pažadėtoji laimės žemė, kurioje niekas neskuba ir taria „rytoj“. Tačiau už šio įvaizdžio slypi valstybė, kuri kadaise kilo į žygį ieškoti neatrastų žemių ir naujų prekybos kelių, kuri dalijosi pasaulį, didžiavosi savo nenugalimąja armada ir dar prieš Jungtinę Karalystę tapo pirmąja imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. XX amžiuje Ispanija tapo valstybe, kurią draskė brutalus pilietinis karas, palikęs ženklų pėdsaką tokių jį įamžinusių rašytojų kaip Ernestas Hemingway‘us ar George‘as Orwellas biografijose. Tuo tarpu fašistinės Francisco Franco diktatūros palikimas dar ir šiandien nėra tik į istorijos knygas ramiai atgulusi praeitis.
Ved. Donatas Puslys

Istorikas Timothy Gartonas Ashas savo knygoje „Solidarumas. Lenkijos revoliucija“ rašo, kad šiandieninę Lenkiją geriausiai apibūdina iš XIX amžiaus septintojo dešimtmečio ateinantis posakis: „Lenkai sukyla prieš minkštą pavergėją, nes gali; lenkai sukyla prieš brutalų pavergėją, nes privalo.“ Anot jo, lenkiškąją sąmonę formavo sukilimų tradicija, romantinis mesianizmas, bažnyčios vaidmuo ir kultūrinis inteligentijos darbas. Keliautojams besidžiaugiant, kad jau visai netrukus traukiniu bus galima vykti maršrutu Vilnius-Kaunas-Varšuva-Krokuva, „Mažosios Europos pokalbiuose“ siūlome ekskursiją į kaimyninės šalies istoriją, palikusią ryškų pėdsaką valstybės ir tautos šiandienoje

Ved. Donatas Puslys

Šalis, suvienyta geležimi ir krauju ir pavėlavusi į kolonijų dalybas. Valstybė, po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare degusi revanšizmu ir patikėjusi mitu apie išdavystę ir dūrį į nugarą. Šalis pagimdžiusi totalitarinį nacių režimą, sąjungoje su Sovietų Sąjunga įžiebusi Antrąjį pasaulinį karą ir įvykdžiusi Holokaustą. Geležinės uždangos pusiau padalinta valstybė. Pavyzdys, kaip atgailauti ir susitaikyti su siaubinga istorija. Vieningos Europos projekto ramstis. Ostpolitik kaip suartėjimo su Sovietų Sąjunga skatinant pokyčius architektė. Europos Sąjungos didžiausia ekonominė galia. Šalis, kurią vieni laiko pavyzdžiu, o kiti smerkia dėl daugelio dalykų – nuo politikos pabėgėlių ir migrantų klausimu, iki pacifizmo ir santykių su autoritariniais režimais. Tad šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ apie tai, kaip suprasti šiandieninę Vokietiją.
Ved. Donatas Puslys

Vienas iš mitų, kuriais vadovaujasi žmonija, yra prarastojo aukso amžiaus. Ir reiškiasi jis plačiai – nuo eilinių žmonių prisiminimų, kad anksčiau gyventi buvo geriau, iki valstybių politikos, kuria siekiama atkurti prarastą galią ir didybę. Po Antrojo pasaulinio karo didžiosios galios statusą prarado ne tik mūsų jau praėjusioje laidoje aptarta Jungtinė Karalystė, tačiau ir tiek karine, tiek kultūrine galia buvusi Prancūzija. Istorikai liudija, kad būtent prarastos Prancūzijos didybės atkūrimas buvo Prancūzijos pasipriešinimo simbolio ir vėliau šalies lyderio Charlesio de Gaulle‘io tikslas. De Gaulle‘io palikimas dar ir šiandien stipriai jaučiamas Prancūzijoje, pavyzdžiui, dabartinio prezidento Emmanuelio Macrono politikoje. Ir ne tik jo, nes analizuojant šiandienos politinius ir geopolitinius iššūkius skamba ir Napoleono, jakobinų revoliucionierių ar net Karaliaus Saulės vardai. Kokį istorijos sunkį jaučia šiandieninė Prancūzija ir kaip ji ją paveikė tokie tokios krizės kaip konfliktas Alžyre, galiausiai atvedęs į Alžyro nepriklausomybę?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kodėl Serbijos tautiniam mitui toks svarbus Kosovas ir kaip ši šiandien jau nepriklausoma valstybė žymi serbiškojo nacionalizmo gimimą ir jo krachą? Kaip Serbijoje prisimenamas po Jugoslavijos subyrėjimo kilęs karas ir ką apie konfliktuojančius istorinės atminties režimus liudija karo nusikaltėliui skirtas gatvės menas Belgrade? Ko iš serbų studentų galime pasimokyti apie nesmurtinio pasipriešinimo autoritariniams lyderiams taktikas?


Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

„Britanija šiandien kontroliuoja likimus maždaug 350 mln. svetimų žmonių, kurie kol kas nepajėgia patys valdyti savęs ir kurie lengvai gali tapti plėšimų ir neteisingumo aukomis, jei jų negins tvirta ranka. Britanija suteikia jiems valdymą, kuris, be abejo, turi savų trūkumų, tačiau kurio, norėčiau patvirtinti, nuo jos priklausomiems žmonėms niekada nesuteikė jokia kita valstybė“, – 1909 metais rašė profesorius George‘as M. Wrongas. „Kolonializmas lėmė rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir su tuo susijusią netoleranciją. Afrikiečiai, iš Afrikos kilę žmonės, azijietiškos kilmės žmonės, čiabuviai buvo kolonializmo aukos ir šiandien tebėra kolonializmo padarinių aukos“, – 2001 metais buvo skelbiama Pasaulinės konferencijos prie rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir susijusią netoleranciją Durbano deklaracijoje.
Šiomis dviem citatomis savo knygą „Imperija“ pradeda istorikas Nialas Fergusonas. Ir šie du požiūriai įkūnija visiškai priešingus požiūrius į imperijos vaidmenį. Nors nuo 1909 iki 2001 metų Jungtinė Karalystė neteko savo imperijos, kurioje niekada nenusileidžia saulė, tačiau imperijos paveldas dar ir šiandien stipriai veikia britų valstybę ir visuomenę – ar kalbėsime apie savo vietos pasaulyje paiešką ir santykius su Europos Sąjunga, ypatingus santykius su JAV, ar analizuosime šiandien vykstančias istorinės atminties kovas, kurios kartais virsta neįtinkančių paminklų griūtimis ar karštais ginčais dėl vienos ar kitos asmenybės istorinio vaidmens. Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ aptarsime gyvenimą prarastos imperijos šešėlyje.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Veikiausiai ne kartą girdėjote sąvoką balkanizacija, reiškiančią iki tol taikiai tarpusavyje gyvenusių skirtingų tautų ir religijų susiskaldymą ir susipriešinimą, atvedantį iki genocido. Ar šis terminas netapo tik aklai klijuojama kliše, kuri nieko nebepaaiškina, o tiesiog žemina tuos, kuriems ji taikoma? Kaip Bosnija, kurios sostinėje Sarajeve dar 1984 metais vyko žiemos olimpiada ir kuris būdavo vadinamas Balkanų Šveicarija, kilo kruvinas konfliktas, atvedęs iki genocido Srebrenicoje? Kaip šiandieninėje Bosnijoje kaunasi atmintis ir užmarštis? Kaip istorijos traumos virsta turistų traukos objektu? Ir ar menas gali padėti užgydyti karo padarytas žaizdas?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Praėjusioje „Mažosios Europos laidoje“ kalbėjomės apie Vidurio Europą kaip kruvinąsias žemes, išgyvenusias nacių ir komunistinį totalitarinius režimus. Istorinė patirtis lemia, kad regionui būdingas nepasitikėjimas Rusija. Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen savo metinėje kalboje pripažino, kad derėjo geriau įsiklausyti į Vidurio Europos lyderių jau ilgą laiką skelbtus perspėjimus dėl Kremliaus.
Vis tik regione yra viena išimtis – Vengrija. Šalis, kurios režimas kelia iššūkių ne tik demokratijos ir teisės viršenybės idealams, tačiau neretai yra įvardijamas ir kaip Kremliaus Trojos arklys Europoje. Daugelis mūsų klausia, kaip 1956-ųjų metų Budapešto rudenį patyrusi Vengrija šiandien gali būti tokia palanki teroristiniam Rusijos režimui. Šioje laidoje paliesime ne tik šį klausimą, bet ir panagrinėsime, kaip Viktoro Orbano režimas manipuliuoja istorine atmintimi ir kaip šiandieninę Vengriją vis dar veikia Trianono trauma, žymėjusi imperijos pabaigą?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Laidoje su istoriku Vladu Liepuoniumi pradedame pokalbių ciklą, kurio tikslas yra aptarti, kaip trauminiai istorijos įvykiai bei jų atmintis veikia Europos šiandieną. Pirmoji ciklo laida skirta Vidurio Europai – regionui, kurį istorikas Timothy Snyderis pavadino kruvinosiomis žemėmis, patyrusiomis sovietinio ir nacistinio totalitarinių okupacijų pragarą. Tuo tarpu popiežius Jonas Paulius II šį regioną, pokariu dominuotą komunistinių režimų, įvardijo kaip vieną iš dviejų Europos plaučių, be kurio Europa tiesiog negali kvėpuoti. Kaip atmintis apie kruvinąsias žemes vis dar veikia mūsų šiandieną? Ar Vidurio Europą vienija tik tai, kad jos šalys patyrė komunizmo jungą, o Vakarai jas neretai vis dar įvardija kaip pokomunistines, o mūsų atveju – posovietines? Ar mes esame antrojo greičio Europa, kuriai skirta tik vytis Vakarus? Ar skaudi komunistinės diktatūros patirtis mums padėjo giliau suvokti putininę Rusiją ir perspėti apie jos grėsmę, ko, kaip pripažino Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Layen, nemaža dalis europiečių neišgirdo?
Ved. Donatas Puslys

Pristatydama savo naujausią juostą „Piknikas Morijoje“, kalbančio apie prieglobsčio Europoje ieškančių migrantų padėtį stovykloje Graikijos Lesbo saloje, režisierė Lina Lužytė kalbėjo apie tai, kad ši situacija nėra migrantų krizė, o veikiau Europos vertybių krizė. Visa tai paskatino svarstyti, kaip kinas gali paskatinti mūsų istorinių patirčių ir traumų refleksiją bei prisidėti prie diskusijų apie tai, kokios vertybės šiandien formuoja Europos tapatybę. Apie visa tai kalbamės su Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktore Gražina Arlickaite ir festivalio programų koordinatoriumi Dmitrijumi Gluščevskij.
Ved. Donatas Puslys