Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai

„Mes, liberalūs internacionalistai, daug dėmesio, ir pelnytai, skyrėme kitai pasaulio pusei, tačiau pamiršome savo pačių visuomenių pusę. Nelygybė buvo ne tik ekonominė ir socialinė, ji buvo kultūrinė: dėmesio ir pagarbos nelygybė. Kiek daug su simpatija parašytų straipsnių apie sunkumus, su kuriais susiduria baltoji darbininkų klasė vargingesniuose regionuose, skaitytojai galėjo atrasti liberaliuose metropolių laikraščiuose, kaip kad „The New York Times“ ir „The Guardian“, – savo knygoje „Tėvynės: asmeninė Europos istorija“ analizuodamas demokratijai kylančius iššūkius ir populistinių jėgų stiprėjimą rašo istorikas Timothy Gartonas Ashas. O kiek dėmesio patiriantiems socialinę atskirtį skiria mūsų žiniasklaida ir kaip konkrečiai tai atsispindi mūsų spaudos fotografijoje?
Kiek dėmesio kokybiškai fotografijai ir fotožurnalistikai skiria žiniasklaidos priemonės Lietuvoje? Kaip ugdyti visuomenės raštingumą analizuoti fotografijas? Kaip socialiniai tinklai ir išmanieji telefonai keičia spaudos fotografiją? Kaip spaudos fotografijoje atspindimas karas Ukrainoje ir kokios Lietuvos bei pasaulio temos praėjusiais metais sulaukė didžiausio spaudos fotografų dėmesio? Albumo „Lietuvos spaudos fotografija ‘23“ pasirodymo proga visus šiuos klausimus analizuojame su Lietuvos žurnalistų sąjungos „Spaudos fotografų klubo“ pirmininke Evgenia Levin.

Ved. Donatas Puslys

„Mūsų visų tėvynė yra atmintis. Štai joje mes ir gyvename“, – sako vienas iš šviesaus atminimo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus personažų rabinas Uri. Kita herojė Danuta-Hadasa teigia, kad tvirčiausi paminklai būna ne iš granito, marmuro ar lauko skalūno, o iš gyvųjų širdies ir alsavimo, perduodamo iš kartos į kartą. Apie iš žodžių suręstu paminklu tapusią G. Kanovičiaus kūrybą, atminties ir užmaršties akistatą, Šeduvoje kuriamą „Dingusio štetlo“ muziejų ir jo misiją puoselėti atmintį kalbamės su G. Kanovičiaus sūnumi, poetu, eseistu, „Dingusio štetlo“ projekto iniciatoriumi Sergejumi Kanovičiumi.

Ved. Donatas Puslys

Pernai, kalbėdamas Bratislavoje, Indijos užsienio reikalų ministras diskusijoje, kodėl jo šalis perka rusišką naftą ir taip prisideda prie karo Ukrainoje finansavimo, buvo tvirtas ir net kategoriškas. Žurnalisto klausimą, kaip Indija gali tikėtis Europos paramos konflikte su Kinija, jei elgiasi kaip nepatikimas partneris, jis atrėmė tvirtai: „Kaip Azijoje išvis kas nors gali pasitikėti Europa?“ Kiek vėliau jis pridėjo dar daugiau: „Europa turi pagaliau išaugti iš nuostatos, kad Europos problemos yra pasaulio problemos, bet pasaulio problemos nėra Europos problemos.“
Taigi šiandien kalbamės apie Indiją. Šalis, kurios paskutinių kelerių metų populiacijos augimas yra maždaug po procentą per metus (kai tuo tarpu Kinijos – 0,1 procento per metus) ir kuri šiemet turi pralenkti Kiniją ir tapti didžiausia pagal gyventojų skaičių šalimi pasaulyje. Kaip kolonijinis paveldas gali padėti suvokti Indijos šiandieną? Kokie šios šalies santykiai su Rusija, Kinija, Pakistanu ir Vakarais? Su kokiomis problemomis susiduria didžiausia pasaulio demokratija?
Be to, Bolivudas kaip minkštosios galios simbolis jau nebėra tik vietinei rinkai skirtas produktas. „Netflix“ pasirodęs filmas RRR muša žiūrimumo rekordus net ir valstybėse be didelės indų emigrantų bendruomenės. O „The Disciple“ apskritai vakarų žiūrovą veda į nykstančios muzikos pasaulio klodus. Tad kokia ta Indija – galybė, kurią mes atsisakome matyti?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Vadinamųjų globaliųjų Pietų valstybės dėl augančių ekonomikų tampa vis svarbesnėmis žaidėjomis tarptautinėje sistemoje. Tačiau pastaruoju metu šios šalys susilaukia nemažai kritikos dėl savo pozicijos Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Jos renkasi ne stoti į aukos pusę, o likti sėdėti ant tvoros, t. y. nesirinkti jokios pusės, pastebi apžvalgininkai. Kas lemia tokį poziciją? Ekonominiai interesai, istorinės nuoskaudos bei nusiteikimas prieš Vakarus ir ypač JAV, kintanti tarptautinių santykių aplinka ir vienpolio pasaulio fragmentavimasis, o gal pragmatiniai išskaičiavimai nenorint prisijungti prie nė vienos iš didžiųjų galių stovyklų?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

„Niekur kitur iššūkis tarptautinei tvarkai nėra kompleksiškesnis tiek kalbant apie regioninės tvarkos organizavimą, tiek apie užtikrinimą, kad ši tvarka derėtų su likusio pasaulio taika ir stabilumu“, – taip apie Vidurio Rytus savo knygoje atsiliepė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. Trijų didžiųjų monoteistinių religijų lopšys. Teritorija, kurioje iškilo ir kurioje žlugo didžiosios imperijos. Į šį regioną dažnai žvelgiame per savo interesų – energetinių išteklių, valstybės kūrimo ir jos stabilumo užtikrinimo, demokratijos ir žmogaus teisių plėtros, kovos su terorizmu ir t.t. – prizmę. Tačiau kaip pasaulį ir jo esamą tvarką regi pagrindiniai šio regiono žaidėjai? Kokie yra jų siekiai ir vizijos?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Koks Kinijos vaidmuo Rusijos kare prieš Ukrainą? Ar Pekinui apsimoka besąlygiškai remti Maskvą ir rizikuoti atstumti Vakarus? Ką liudija Kinijos pasiūlytas taikos planas? Kokias karo pamokas analizuoja Pekinas ir ar Kinija gali ryžtis invazijai į Taivaną? Kodėl Kinija siekia peržiūrėti tarptautinių santykių architektūrą ir kaip ji įsivaizduoja tarptautinę sistemą? Kaip Kinijos praeitis veikia šalies elgseną šiandien?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

1995 metais Umberto Eco paskelbė esė „Amžinasis fašizmas“. Ten jis išskyrė keturiolika punktų (tokių kaip mačizmas, tradicija kaip kultas, tautos vaizdavimas apgultyje), kuriais remiantis galime konkretų režimą įvardinti fašistiniu. Bet ar tai ne perdėm abstaktu? Juk visi tie punktai tinka apibūdinti beveik visus diktatūrinius režimus. Bet ar visos diktatūros yra fašistinės? Ar šita sąvoką nėra išskydusi, nebereiškianti nieko ir tiesiog patapusi epitetu bet kokio bet kokiam blogam režimui ar tironui apibūdinti? Kitaip tariant, mes bet kurį antidemokratinį reiškinį (ir net nebūtinai atidemokratinį), linkę vadinti fašistiniu, nes tai grynojo, tyrojo blogio sinonimas.
Pavyzdžiui Rusijos karo Ukrainoje kontekste, gimė terminai putleris ir rašistai kuriantys asociaciją su hitlerine nacių vokietija. Bet ar nėra taip, kad Rusiją vadindami fašistine, (taip kaip visus žmogžudžius vadindami bepročiais) mes viską suniveliuojame ir pro mūsų akis prasprūsta konkreti istorinė situcija? Mes tampame nepajėgūs pastarosios analizuoti ir mąstome pasikartojančiomis klišėmis. Trumpiau tariant, ar nenutinka taip, kad mes nesuvokiame ne tik nacistinės Vokietijos ar fašistinės Italijos kaip istornių fenomenų, bet drauge imame nesuprasti ir putinistinės Rusijos?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Lygiai prieš dvidešimt metų, 2003 metų kovo devynioliktąją, prasidėjo JAV karinė intervencija į Iraką, lūžinis įvykis po Šaltojo karo pabaigos. Tiek politine, tiek karine prasme tai buvo itin kontraversiška opercija. Viena vertus vykdyta be JTO pritarimo, kita vertus neturint aiškių karinių tikslų ir neplanuojant, koks bus Irako likimas po Sadamo Huseino nuvertimo. Bet svarbiausia – visa karinė akcija inicijuota remiantis itin nepatikimais žvalgybiniais duomenimis. Karas, rodos, įkvėptas imperinės arogancijos, galiausiai JAV atvedė prie persitempimo. Ar galime kalbėti apie JAV dominavimo pasaulyje pabaigą? Kaip vertinti Jungtinių Valstijų ir Europos (ypač Lietuvos) santykius Ukrainos karo akivaizdoje? Ar apskritai, galime apie JAV mąstyti kaip apie imperiją? Atsinaujinusiuose „Mažosios Europos pokalbiuose“ kviečiame į imperiologines bei geopolitines batalijas.


Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kaunas neretai yra pristatomas kaip modernaus lietuviško tautiškumo bastionas, savotiška atsvara daugiakultūriam Vilniui. Tad tik dar įdomiau į tarpukario laikinąją sostinę pažvelgti iš žydiškosios ir dar, negana ta, kairuoliškos perspektyvos. Apie Kalmeno Zingmano knygą „Sraigtiniai laiptai“ kalbamės su jos vertėja Goda Volbikaite. Kokias opiausias miesto socialines, ekonomines problemas fiksuoja rašytojo plunksna?


Ved. Donatas Puslys

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui kovo 20 dieną kviečiant pagerbti žydų gelbėtojus, pasaulio tautų teisuolius, su naujuoju muziejaus vadovu Simonu Strelcovu kalbamės apie šių žmonių atminimo įamžinimą, jų siunčiamą žinią šiandienai. Pokalbyje aptariame muziejaus viziją ir misiją supažindinant su turtinga, tačiau kartu ir tragiško Holokausto laikotarpio paženklinta Lietuvos žydų istorija, muziejaus siūlomas ir planuojamas edukacines veiklas bei tyrimus. Apie kokį muziejų svajoja naujasis jo vadovas, kokie gerieji užsienio pavyzdžiai jį įkvepia ir kokius didžiausius iššūkius jis regi kelyje?


Ved. Donatas Puslys