Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai

Nyderlandų kultūros istorikas Janas Huizinga apibrėžia žaidimą, kaip svarbiausią klestinčios visuomenės veiklą. Be viso kito, žaidimas yra kažkas nekasdieniško, kažkas, kas ištraukia mus iš kasdienio gyvenimo ir kas teikia mums didelį džiaugsmą beigi malonumą. Lygiai kaip ir kelionės, leidžiančios mums pailsėti nuo “tikro” gyvenimo.
Bet viena žaidimų rūšis turi stigmą. Tai – kompiuteriniai žaidimai. Pastarieji lyg stokoja intelektualumo, gilumo ir yra paaugliški ar net vaikiški. Šachmatai tai strategija, pokeris – žmogaus psichologija, krepšinis – komandinė dvasia bei sveikata, o ketvirta civilizacija – tai infantilus laiko švaistymas tunkant ant sofos.
Bet ar tikrai taip? Rašytojas Miloradas Pavičius kalbėdamas apie romano kaip žanro ateitį ją matė pirmojo asmens siužetiniuose žaidimuose (vadinamasis RPG). Čia žaidėjas veikia tam tikrame pasaulyje, bendrauja su personažais ir nuo jo priimtų sprendimų plėtojasi žaidimo siužestas. Ir tu gali būti bet kas ir bet kur: kaubojus laukiniuose vakaruose, vikingas viduramžių Anglijoje, samurajus mongolų puolamoje Japonijoje. Laikas ir erdvė tavęs nevaržo. Toks žaidimas tampa pačia tikriausia kelione, leidžiančia patirti atradimo ir pažinimo malonumą ir atotrūkį nuo rutinos.
Šiandien kiek provokuojančiai kalbamės apie kompiuterinius žaidimus, kaip keliavimo formą. Laidos svečias – istorikas, redaktorius Antanas Terleckas.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kelionės, turizmas mums asocijuojasi pirmiausia su teigiamais dalykais: pabėgimas nuo kasdienės rutinos, pažinimo džiaugsmas, atradimo netikėtumai ir, žinoma, poilsio malonumas. Dar daugiau, turizmas atneša ekonominę naudą. Daugybė vairuotojų, padavėjų, suvenyrų pardavėjų, kambarinių ir be jokios abejonės gidų gauna darbo. Plėtojasi verslai, ekonomika kyla, gyvenimas gerėja. Tokios šalys kaip Graikija, Turkija, Tailandas ir net Slovakija savo ekonominius stebuklus sukūrė atsispirdamos nuo turizmo. Barselonos pavyzdys itin įkvepiantis: XX viduryje buvęs industrinis, dideliu nusikalstamumu pasižymėjęs miestas (toks truputį mūsų Panevėžys) sėkmingos viešųjų ryšių kampanijos ir investicijų dėka tapo hipsterinio turizmo viena iš sostinių. Tad sunku patikėti, jog turizmo industrija gali būti lygiai taip pat naikinanti, kaip ir kurianti.
Bet gali. Pavyzdys – Venecija, kur turistų srautai tokie dideli, jog gatvėse praeiti tiesiog nebeįmanoma. Vietiniams būtinos maisto ar buitinių reikmenų parduotuvės tampa stikliukų, magnetukų ir kitų šaldytuvą puošiančių niekučių pardavimo vietomis, nes tai daug pelningiau. Kavinės, restoranai persiorientuoja į turistus. O ko turistai tikisi Italijoje – picos. Tad ir siūlykime brangią prastą picą. Vis tiek pirks ir niekada negrįš. O kur valgyti vietiniams? Mokyklos tampa viešbučiais. Butų kainos auga, nes nuomoti nakčiai per AirBnB labiau apsimoka nei nuomoti mėnesiui. Mieste tampa nebeįmanoma gyventi ir gyventojai jį palieka (penkiasdešimtaisiais gyveno 175.000, o pernai fiksuota 50.000 gyventojų). Venecija tampa kažkuo panašiu į Rumšiškes. Ir tokių pavyzdžių apstu. Tad šįkart su tvarumo specialiste Guoda Lomanaite kalbamės apie tai, koks galėtų ir turėtų būti tvarus keliavimas, kuris kreipia dėmesį ne tik į paties turisto poreikius ir norus, tačiau ir į vietinių bendruomenių interesus.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Šįkart laidoje aptariame Nyderlandų architekto ir rašytojo Reinier de Graafo knygą „Keturios sienos ir stogas. Sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“. Ši knyga pasirodė svarbi dėl kelių priežasčių. Dažnai architekto profesija yra romantizuojama. Štai Ayn Rand romane „Šaltinis“ architektas vaizduojamas kaip laisvas herojus, kuriantis mūsų gyvenamų miestų veidą.
Tuo tarpu savo knygoje de Graafas atvirai kalba apie ekonominių, politinių įtakų poveikį architektūrai.
Be to, de Graafo knyga paskatina susimąstyti apie mūsų kaip visuomenės architektūrinį raštingumą. Ypač svarbi yra jo esė, skirta aptarti viešosios erdvės sampratai. Laikmetyje, kai viešąsias erdves dažnai siekiama įpaminklinti, kai dažnai girdime apie viešųjų erdvių įveiklinimą ar kitokių kriterijų – bendruomeniškumo skatinimo, ekonomikos vystymo, piliečių sveikatinimo – įgyvendinimą formuojant viešąsias erdves svarbu kalbėti apie tai, kad, kaip rašo de Graafas, esminė viešosios erdvės savybė yra pertrauka nuo būtinybės veikti, išlaisvinimas nuo bet kokio tikslo, išskyrus patį egzistavimą, o viešosios erdvės sėkmę dažnai lemia ne istorinė atmintis, o veikia užmarštis.
Esmines de Graafo knygos „Keturios sienos ir stogas. Sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“ aptariame su vertėja Mantė Zagurskyte-Tamulevičiene ir architektu, architektūros kritiku Andriumi Ropolu.
Ved. Donatas Puslys

Keliaudami dažnai lankome garsiausius objektus – Eifelio bokštą, Romos Koliziejų, Atėnų Akropolį ar Plitvicos ežerus. Su miniomis žmonių braunamės prie kasų, stumdomės ant laiptų siauruose praėjimuose, užtverdami kelią fotografuojamės ir galiausiai nusikamavę sėdame užtarnauto gėrimo gretimoje kavinukėj. Rašytojas Andrzejus Stasiukas kviečia keliauti visiškai kitaip. Jis ragina leisitis didžiausio įmanomo užkampio link. Kelionė jam – paieška kaimo, kuriame laikas rodos sustojo dar XVIII amžiuje ir tik pro šalį pradardantis sukežęs automobilis ar nudrengtos parduotuvės ledų šaldytuvas, primena apie įvykusius pokyčius laike. Tai noras labiausiai apleistos, veik suirusios autobusų stoties, kurioje sukemši kiek padžiūvusį buriaką. Tai atradimas trupančios miestelio aikštės, kurioje išaugo Emil’o Cioran’o nihilimas. Tariant vienu žodžiu – tai kelionė į Babadagą. Tai paieška sustojusio laiko, kur nebėra tempo, kur nebelieka kismo. Pasaulyje, kur tempas, greitis, krūvis yra neatskiriami nuo efektyvumo, sustabdyti laiką ne tik kad neįmanoma. To nesinori, tai baisu daryti. Akistata su savimi gali būti nepakeliama. Vienas būdų sulėtėti – ėjimas. Gyvenimas penkių kilometrų per valandą greičiu. Dvidešimt, trisdešimt kilometrų per dieną, keli aplankyti taškai, nuovargis, skausmas. Kas tai per beprotybės forma? Ar tai tikrai pasirinkimas? Juk gal ramus gulėjimas su viskas įskaičiuota – maloniau, patogiau ir, nepabijokim to žodžio – sveikiau? Apie visa tai pokalbis su keliautoju, alpinistu Dainiumi Babilu.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Šiandienos „Mažosios Europos pokalbių“ cikle „Keliaujantis žmogus“ pasikalbėsime apie knygas. Knygas kaip kelionių gidus, kurie tampa kelionės palydovais, atskleidžiančiais mūsų lankomų vietų ypatumus, padedančiais susidėlioti maršrutus.
Tačiau knyga gali būti ir tarsi skraidantis kilimas, galintis nunešti mus į žmogaus fantazijoje pagimdytus įsivaizduojamus pasaulius. Arba laiko mašina, suteikianti galimybę nusikelti į būtąjį laiką. Kad ir, pavyzdžiui, italų rašytojo Alberto Angelos dėka praleisti vieną dieną senovės Romoje prisiliečiant prie kasdienio romiečių gyvenimo, jo įdomybių paslapčių. Arba pajausti nostalgiją Tadeuszo Konwickio „Meilės įvykių kronikoje“, kur pasakotojas nukelia mus į tą Lietuvą, kuri atsisveikindama su LDK paveldu ir žengdama į modernaus nacionalizmo amžių tais laikais buvo ūmi vasarinė audra ar greičiau gęstančio, agonijoje merdinčio ugnikalnio viduriai, besileidžianti didžiulė Saulė, palikusi įstabaus grožio šviesos dryžius ir blėstančios vaivorykštės pėdsaką. Knyga gali mus nunešti ir į įsivaizduojama ateitį: galbūt utopinę, žadančią išsipildymą, o gal ir distopinę, perspėjančią apie laukiančią pragaištį neišsprendus šiandienos problemų. Tad šios dienos „Mažosios Europos pokalbiuose“ pokalbis apie kelionės palydovę knygą su knygų autore, gide Dalia Smagurauskaite.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Dažnai kelionę įsivaizduojame kaip kažką malonaus – naujas patirtis, naujus pažinimo horizontus, poilsį, sutiktus žmones ir t.t. Tačiau ne visos kelionės yra tokios. Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą į kelionę skatina pažvelgti kitoje šviesoje.
Pagalvokime vien apie daugiau nei 5 mln. karo pabėgėlių Ukrainoje, kurie buvo priversti palikti savo gimtinę ir prieglobsčio ieškotis svetur. Dar 7 mln. ukrainiečių perkeltaisiais asmenimis šalies viduje. Pagalvokime apie valstybės agresorės karius, siunčiamus į kaimyninę valstybę žudyti ir žūti. Karo nusikaltimai, nusikaltimai žmogiškumui, kurių tragiškais simboliais jau tapo Buča, Mariupolis kaip ir kadaise Srebrenica, Sarajevas iškėlė klausimus apie išmoktas ir neišmoktas istorijos pamokas, tarptautinių institucijų ir individualių valstybių atsakomybę regint karo žiaurumus.
Tačiau karo akivaizdoje svarbu kalbėti ir apie dvasinę žmogaus kelionę. Tikintieji regimo siaubo akivaizdoje kelia klausimą, kur yra Dievas, kodėl jis leidžia tokius dalykus? Netikintieji performuluoja klausimą svarstydami, iš kur žmoguje sudygsta blogis? Tačiau galbūt verčiau klausti ne to, kur yra Dievas, o kur esame mes? Ar karas mumyse pažadino tai, kas mumyse yra geriausia, o gal tai, kas yra blogiausia ir patys nejučiomis tampame veidrodiniu agresoriaus atspindžiu? Veikiausiai paprasto atsakymo čia nėra, tad jo ieškome kartu su karybos tyrinėtoju, VU TSPMI dėstytoju Deividu Šlekiu.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kelionės kai kuriems mūsų yra didelė gyvenimo dalis. Tai nuotykis, tai poilsis, tai pažinimo džiaugsmas, tai pabėgimas, atsitraukimas nuo kasdienybės. Kai kurie, pavyzdžiui, gidai, gyvena iš kelionių. Lankyti svečias šalis, pasakoti apie nematytas vietas, dovanoti keliautojams atradimo, naujo patyrimo malonumą – tai jų duona. Tad be kelionių gyvenimo jie net neįsivaizduoja. Ir kaip visada mums žmonėms būna – sunku įsivaizduoti, jog gali būti kitaip.

Bet juk daliai mūsų kelionės yra kažkas varginančio ir sunkaus: viešbučių paieška, daiktų krovimas. Daliai, tai nėra prioritetų sąrašo viršuje ir tas lėšas bei laiką tiesiog nukreipia kitur: filmui, spektakliui ar tiesiog sofai. Galima būtų teigti dar stipriau: nemaža dalis mūsų keliautų mažiau, bet gliancinės instagramo nuotraukos ir bendradarbių pasakojimai apie Tailandą verdant kokosų sriubą rodos verčia išvykti. Žmogus krauniesi lagaminą, nes nekeliaudamas atrodai lyg nenormalus. O tu tenori puodelio kavos savo kavinėj. Apie visa tai – pokalbis su studijos svečiu klasikinės filologijos dėstytoju, vertėju Pauliumi Garbačiausku.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Regimanto Dimos romane apie Joną Prosperą Vitkevičių skaitome apie „kelio žmones“, kurie gyvena keliaudami. Šiuo terminu galima apibūdinti tolimųjų reisų vairuotojus, stiuardeses, jūreivius ir, be abejo, gidus, kuriems kelias yra kasdienybė, o buvimas namuose – tik laikas pasiruošti naujai kelionei. Kaip tampama gidu? Kas yra geras gidas? Kodėl Vladą vaikystėje žavėjo net klaikūs indiški filmai, kuriais Indija atsiskaitinėjo su sovietais už prekes? Ir kodėl Donatas gidą įsivaizduoja kaip vieną pragaro veikėjų? Kaip gimsta ekskursijos ir ar šiandienis masinis turistas nėra barbaras, siaubiantis tuos miestus, kuriuos tariasi mylįs? Apie visa tai – „Mažosios Europos pokalbiuose“ su gide Monika Auksutyte, Vladu Liepuoniumi ir Donatu Pusliu.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

„Daug kartų mėginau, tačiau mano šaknys visuomet būdavo paviršinės ir mane išraudavo menkiausias vėjo virptelėjimas. Nemokėjau žembėti, neturėjau šito augalų gebėjimo. Nesiurbiau syvų iš žemės, esu anti-Antajas. Energijos semiuosi iš judėjimo – iš autobusų kratymo, iš lėktuvų ūžesio, iš keltų ir traukinių supimo“, – byloja Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk knygos „Bėgūnai“ pasakotoja. Kodėl keliaujame? Kaip keliauja tie, kuriems kelionės yra atostogos ir tie, kuriems tai – darbas? Kas lemia sprendimą atostogauti Lietuvoje ar užsienyje? Ar sekame populiariais maršrutais, ar vis bandome ieškoti turistų dar nepramintų vietų? Kaip keliaujame versdami knygų puslapius ar panirdami į kompiuterinių žaidimų pasaulius? Apie visus šiuos klausimus – naujame „Mažosios Europos pokalbių“ cikle „Keliaujantis žmogus“, kurį Donatas Puslys ves kartu su istoriku, profesionaliu gidu Vladu Liepuoniumi.

Ved. Donatas Puslys

Neskubėk paklusti, gink institucijas, prisiimk atsakomybę už tai, kaip atrodo pasaulis, aukok geriems tikslams, išgirsk pavojingus žodžius – tai tik kelios iš dvidešimties dvidešimtojo amžiaus pamokų, kurias istorikas Timothy Snyderis įvardija kaip būtinas išmokti siekiant apsisaugoti nuo tironijos pavojaus. Ką ši Donaldo Trumpo prezidentavimo metu parašyta knyga, vėliau išleista ir kaip bendras darbas su dailininke Nora Krug, byloja mums šiandien? Apie tai pasikalbėsime su leidyklos „Hubris“ vadove Kristina Tamelyte.

Ved. Donatas Puslys