„Kiekviena pasaka – tai stebuklingas veidrodis, kai kuriais atžvilgiais atspindintis mūsų dvasinį pasaulį ir žingsnius, kuriuos būtina žengti, kad iš nebrandžių taptume brandūs“, – savo knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba“ rašė vaikų psichologas ir psichiatras Bruno Bettelheimas. Anot jo, pasakos vaikui suteikia tai, kas jam labai svarbu bręstant – įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities. Tačiau ar pasakos tik vaikams? Gal kaip tik problema yra ta, kad mes, suaugusieji, į pasakas imame žvelgti ciniškai manydami, kad nebe mums tie stebuklai, o gyvenimas toks jau yra – reikia su juo susitaikyti?
Apie tai kalbamės su sese Rima Malickaite, kuri išleido savo antrąją knygą „Dvi karalienės“, pasakojančią apie berniuko Rapolo, jo naujosios sesutės Tėjos ir bičiulės Lukos kelionę į paslaptingą akmenuigių karalystę ieškoti Tėjos, kuri į Rapolo šeimą atvyko iš vaikų namų, mamos.

Ved. Donatas Puslys

2109 metai, Maskva. Skambantis elektroninis žadintuvas skelbia Antrosios pamainos budraus ciklo pradžią. Bunda ir dešimtį metų anabiozėje miegojusios seserys. O viskas prasidėjo dar ketvirtajame XXI amžiaus dešimtmetyje, kai dėl klimato kaitos ir spartaus planetos gyventojų skaičiaus augimo ėmus stigti geriamo vandens vienas po kito pasaulį sudrebino du Pasauliniai vandens karai. Po jų įvykusi milijardų pabėgėlių migracija galutinai sugriovė senąją pasaulio tvarką: valstybes, aljansus, sąjungas ir jų sienas. Gyventojų pertekliaus problemą padėjo išspręsti atradimai genetikos srityje, leidžiantys pusei žmonijos dešimčiai metų panirti į miegą. Taip prasidėjo gyvenimas pamainomis. Nuo to laiko kas dešimt metų pamainos keičia viena kitą, budrūs žadina miegančius, o patys eina miegoti.
Tai – Mariaus Ivaškevičiaus parašytos ir Oskaro Koršunovo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytos distopijos „Miegantys“ siužetas. Kas paskatino kūrėjus imtis distopijos? Į kokias opiausias problemas joje atkreipiamas dėmesys? Kaip dabartinė pandemija aktualizuoja kūrinį? Apie visa tai – pokalbis su M. Ivaškevičiumi ir O. Koršunovu.

Ved. Donatas Puslys

1945 metais dienos šviesą išvydo filosofo Karlo Raimundo Popperio knyga „Atvira visuomenė ir jos priešai“. Šioje „Mažosios Europos pokalbių“ laidoje kartu su Atviros Lietuvos fondo vadove Sandra Adomavičiūte aptariame tai, kaip šiandien apibrėžiame atviros visuomenės idėją. Ar iš tiesų atviros visuomenės idėja reiškia kovą prieš įsitvirtinusius papročius ir tradicijas? Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria atviros visuomenės idėja? Kodėl Lietuvoje pilietiškumas nemažos dalies vis dar suvokiamas kaip rizika? Kokį pilietiškumą regime regionuose?

Ved. Donatas Puslys

Stanislovas Lukošius – bajoriškos kilmės žemaitis, kurio du broliai pokario metais prisidėjo prie partizaninio judėjimo. Savo gyvenime jis regėjo tiek carinės Rusijos valdomą Lietuvą, tiek abu pasaulinius karus, tiek tarpukario Lietuvos Respubliką, tiek ilgą sovietinę okupaciją, o galiausiai sulaukė ir Kovo 11-osios. Galbūt šie gilūs tektoniniai pokyčiai paskatino Stanislovą fotografuoti ir nuotraukose įamžinti laiko atnešamą kismą. Kauno miesto muziejaus išleistas albumas „Kaunas S. Lukošiaus žvilgsniu: pasivaikščiojimas po pradingusį miestą“ fiksuoja Kauno kaitą sovietmečiu. Po S. Lukošiaus dokumentuotą miestą mus vedžioja Kauno miesto muziejaus atstovai – knygos sudarytoja Inga Puidokienė, tekstus knygai rengę istorikai Gediminas Kasparavičius ir Rokas Sinkevičius.

Ved. Donatas Puslys

Kaip užčiuopti kalėdinę dvasią nepasiduodant kasdieniam skubėjimui ir vartotojiškumui? Kokia turėtų būti krikščionio laikysena šiandieninėje visuomenėje, kurioje vis gilėja poliarizacija? Ko išmoko patirtis buvimo mažumoje? Kaip šiandien suvokiame toleranciją ir kokio solidarumo siekiame savo visuomenėje? Apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto kapelionu, jėzuitu Eugenijumi Puzynia.

Ved. Donatas Puslys

„Nėra tokio klausimo, kuris man nerūpėtų. Mane domina visi išoriniai ir vidiniai pasaulio reiškiniai. Aš kaip mažytis mažytis Faustas ar Andrejus Bolkonskis – ieškau gyvenimo prasmės, tikslo, tiesos. Mane kankina tvirto pagrindo neturėjimas. Abstraktūs, atitraukti atsakymai ir klausimai manęs nepatenkina“, – taip 1947-ais metais į auklėtojos Vandos Zaborskaitės klausimą apie tai, kokie klausimai dabar labiausiai rūpi, anketoje atsakė Irena Veisaitė. Šią savaitę sukaks metai, kai Irena iškeliavo amžinybėn, tačiau neabejotina, jog daugeliui žmonių ji ir šiandien yra bei liks įkvėpimo šaltiniu, orientyru, padedančiu nusistatyti moralinį kompasą audringame pasaulyje, tolerancijos pavyzdžiu, raginančiu kreipti dėmesį į tuos, kurie patiria atskirtį ir diskriminaciją. „Mažosios Europos pokalbiuose“ prisimename Ireną su jos jaunaisiais bičiuliais, kurių ji tikrai nestokodavo pabrėždama, kad ne tik nori jiems perduoti savąją patirtį, bet kartu mokytis ir iš jų. Studijoje fotografas Artūras Morozovas, žurnalistė Agnė Grinevičiūtė, televizijos laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.

Ved. Donatas Puslys

Praėjusioje „Mažosios Europos pokalbių“ laidoje pasivaikščioję po neįgyvendintą Vilnių, šįkart traukiame į įgyvendintą dešimtojo dešimtmečio Panevėžį, tiksliau į vieną jo rajoną – Rožyną su Amerikos gatve. Jį savo trumposios prozos knygoje, kuri taip ir vadinasi – „Rožynas“, puikiai aprašė Vilma Fiokla Kiurė. Socioekonominio virsmo akivaizdoje skaitome puikiai žodžiais nutapytus herojų, sukančių įvairiausius versliukus, statančių kolūkinį baroką, filosofuojančių ir ieškančių prasmės, portretus. Kodėl žmonės tais laikais gyvenimo prasmės ir pagalbos ieškodavo įvairiausiose sektose? Kodėl buvo romantizuojamos nusikalstamos grupuotės? Kaip Rožyne atsirado Amerikos gatvė? Koks miesto ir kaimo santykis Panevėžyje? Po Rožyną mus šiandien pavedžios knygos autorė ir buvusi šio rajono gyventoja Vilma Fiokla Kiurė.

Ved. Donatas Puslys

Kaip būtų keitęsis Vilniaus miesto veidas, jei tam tikros vizijos ir projektai nebūtų likę tik popieriuje, o iš tiesų būtų įgyvendinti? Šį klausimą nagrinėjame skaitydami naują Vilniaus miesto muziejaus vadovės Rasos Antanavičiūtės ir architektės Marijos Drėmaitės knygą „Neįgyvendintas Vilnius“. XX amžiuje politinė valdžia Vilniuje keitėsi net 10 kartų ir akivaizdu, kad kiekviena jų siekė keisti Vilnių pagal savo viziją. Ką atskleidžia šie planuoti pokyčiai? Kodėl kai kurios Vilniaus vietos, pavyzdžiui, Lukiškių aikštė, yra tapusios ne tik vieta, kurioje siekiama įkūnyti pokyčius, tačiau gausybė planų dūžta į šipulius. Dėl kokių projektų neįgyvendinimo kyla apmaudas, o dėl kurių – džiaugsmas? Apie visa tai – pokalbis su knygos „Neįgyvendintas Vilnius“ autorėmis Marija Drėmaite ir Rasa Antanavičiūte.

Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ svečiuojasi Lenkijos instituto Vilniuje vadovė Malgorzata Stefanowicz-Pacela, su kuria kalbamės apie jos vaikystę Vilniuje ir apie daugiakultūrį Vilniaus miesto veidą bei jį atskleidžiančią literatūrą, apie hercerų judėjimą ir jo misiją, apie studijas Krokuvoje ir Lietuvos etninės politikos po nepriklausomybės tyrimus. Taip pat M. Stefanowicz-Pacela pasakoja apie Lenkijos instituto misiją, veiklą ir ateities planus, kultūrinės diplomatijos svarbą.

Ved. Donatas Puslys

Ką apie Šiaurės ir Baltijos šalių tapatybės paieškas byloja literatūra? Kur slypi šiaurietiško detektyvo populiarumo priežastis? Kokias sovietmečio grimasas atskleidžia ir analizuoja literatūra? Kaip būti realistu ir siekti neįmanomo organizuojant literatūros festivalį? Apie visa tai – pokalbis su festivalio „Vilniaus lapai“ organizatore Rūta Kačkute.

Ved. Donatas Puslys