„O aš braunuosi per laiko brūzgynus, per sustingusią vaizduotę, kapstausi per asmeninę skausmo upę, turiu pasiekti kitą jos krantą, kur beviltišką slogių laikų, niūrios epochos, bejausmės istorijos, tarytum potvynio banga, plūstančios paskui mus, šalia mūsų, mums priešais, akimirką lėtai sensta panaitė Helena Konwicka, mano močiutė“, – byloja Tadeuszo Konwickio romano „Baina“ pasakotojas, nukeliantis mus į XIX amžiaus Vilniaus kraštą, gyvenantį žlugusio 1863-iųjų metų sukilimo šešėlyje. Ko pasakotojas ieško tame prarastame laike, liudijančiame jam apie močiutę, kurios gyvenime taip ir nebuvo sutikęs? „Baina“ yra jau trečiasis leidyklos „Odilė“ išleistas Konwickio, kilusio iš Naujosios Vilnios, romanas serijoje „Neatrasti Vilniaus tekstai“. Tiek apie „Bainą“, tiek apie kitus du kūrinius – „Meilės įvykių kroniką“ ir „Raistus“ – kalbamės su šių kūriniu vertėju Vidu Morkūnu.

Ved. Donatas Puslys

„Knygą rašiau du mėnesius. Iš ryto sukurdavai skyrių, po pietų jį gaudavo mano vertėja į prancūzų kalbą Jeanne Hersch. Tas greitumas literatūros tyrinėtojų neturėtų klaidinti – jis tik įrodo, kad ilgus metus tai nešiojausi savyje ir dėliojau galvoje, kol pagaliau mano plunksna visa išdėstė popieriuje“, – po daugelio metų prisimindamas, kaip gimė vienas iš dviejų jo romanų „Valdžios užėmimas“, rašė Czeslawas Miloszas. „Valdžios užėmime“, kuris 1952-aisiais buvo įvertintas Europos literatūrine premija, būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas ne tik atsigręžė į sudėtingus Lenkijos istorijos puslapius – Varšuvos sukilimą, Holokausto traumą, komunistinės diktatūros įsitvirtinimą, tačiau, kas svarbiausia, per skirtingų veikėjų portretus atskleidė mechanizmus, kaip totalitarinė diktatūra geba palaužti žmogų. Dėl to šis romanas ir šiandien nėra tik liudijimas apie praeitį, o paskata apmąstyti galios veikimo mechanizmus ir mūsų pačių atsparumą tironijos pagundoms. Apie Miloszo „Valdžios užėmimą“ kalbamės su literatūros tyrinėtoju Mindaugu Kvietkausku, kuris šio Miloszo romano lietuviškam leidimui parengė ir palydymąjį tekstą.

Ved. Donatas Puslys

Šiandieniniame kontekste liepsnojant Rusijos karui prieš Ukrainą dažnai galime išgirsti svarstymus apie tai, ar mes Vakaruose išmokome istorijos pamokas. Juk sakoma, kad išmintingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailas – iš savo. Tačiau pats žvilgsnis į istoriją atskleidžia ne tik praeities pamokas mūsų dienoms, tačiau ir tai, kokios idėjos formuoja mūsų žvilgsnį į praeitį. Kokios idėjos formavo modernybę ir kaip žvilgsnis į idėjų istoriją gali padėti mums susigaudyti šiandienos iššūkiuose – nuo pandemijos iki karo Ukrainoje?

Ved. Donatas Puslys

Su trisdešimtmetį mininčio Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktore Margarita Šešelgyte kalbamės apie gimtadienio šventimą ne gaunant, o dovanojant dovanas, instituto vaidmenį viešojoje erdvėje, studijų programų raidą siekiant atsakyti opiausius laikmečio iššūkius, buvusius ir esamus studentus ir tai, kaip išugdyti valstybininką.


Ved. Donatas Puslys

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją. Nuo Julijonos Algirdienės iki Loretos Asanavičiūtės jos liudija apie moterų vaidmenį skirtingose istorijos epochose. Žydės, lenkės, baltarusės, totorės, austrės – jos puoselėjo daugiakultūrį Vilnių. Šiandien „Mažosios Europos pokalbiuose“ apie Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusias moteris pasikalbėsime su knygos „Moterys istorijos verpetuose“ autore, dienraščio „Bernardinai.lt“ bendradarbe Rasa Baškiene. Pokalbį paskatino ne tik jos knyga, tačiau ir vasario 17-ąją dieną įvykusi Nacionalinė emancipacijos diena, kėlusi klausimą apie tai, kaip moterims atsiimti istoriją, kalbą, simbolius, erdves, vietas ar net feminizmą.

Ved. Donatas Puslys

„Ersilijoje, įtvirtinant miesto gyvenimą palaikančius ryšius, žmonės tiesia gijas, sujungiančias kampus, baltas, juodas ar pilkas arba juodas ir baltas, priklausomai nuo to, kokius ryšius jos žymi: giminystės, mainų, valdžios ir atstovavimo. Kai gijų susikaupia tiek, kad jau nebegali pro jas praeiti, gyventojai Ersiliją apleidžia: namai išardomi, lieka vien tik gijos bei jų ramsčiai. Nuo kalno šlaito, kur įsikūrė su visa manta, Ersilijos pabėgėliai žvelgia į niūksančią lygumoje ištemptų gijų ir stulpų raizgynę. Visa tai – dar Ersilijos miestas, o jie patys – jau niekas.“ Ersilija – tai tik vienas iš gausybės miestų, apie kurį venecijietis keliautojas Markas Polas pasakoja totorių imperatoriui Kublai Chanui. Marko Polo pasakojimus knygos „Nematomi miestai“ išguldė rašytojas Italo Calvino. Šios antradienio „Mažosios Europos pokalbiuose“ kviečiame ne tik į Ersiliją ir kitus nematomus miestus, tačiau analizuojame ir kitą nuostabią Calvino knygą „Markovaldas“. Pastaroji pasakoja apie iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančio darbininko Markovaldo, pasmerkto bukinančiam ir prastai apmokamam darbui mieste, kuris kadaise buvęs viltį teikusiu pažadu šiandien jam primena švininę dykrą, supelkėjusią ir tirštai padengtą stogų žvynais bei virš kaminų plevėsuojančiomis dūmų draiskanomis. Apie Calvino kūrybą kalbamės su „Markovaldo“ vertėja ir antrojo atnaujinto „Nematomų miestų“ leidimo redaktore Toma Gudelyte.

Ved. Donatas Puslys

Analizuojant korupciją, dažnai dėmesys sutelkiamas į įvairiausių atsakingų institucijų veiklą ir efektyvų teisinio reguliavimo įgyvendimimą. Kartais girdime akcentuojant ir socioekonominę situaciją, kuri taip pat gali sudaryti palankias sąlygas korupcijai. Vis tik svarbu analizuoti ne tik tai, bet ir visuomenės kultūrines nuostatas, lemiančias tai, ar asmenys yra linkę pateisinti korupciją ir kaip tai argumentuojama. Būtent tai akcentuoja ir „Transparency International“ vykdomas Korupcijos suvokimo indekso tyrimas, kuriame Lietuva tarp 180 valstybių užima 34 vietą. Kas lemia korupcijos pateisinimą ir kaip sėkmingai įgyvendinti antikorupcinę darbotvarkę ir ypatingai visuomenės švietimą, kalbamės su „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovu Sergejumi Muravjovu.

Ved. Donatas Puslys

„Neparašė knygų, nepastatė bažnyčios ir rūmų, neįsteigė organizacijų, nesuorganizavo streikų, o vis dėlto jis atmenamas dažniau ir pagarbiau už daugelį žymūnų. Brangus ir kaip vaižgantiškas žmogus“, – taip apie jį kaip apie šviesulį atsiliepė kun. Marijonas Vaclovas Aliulis. Tas žmogus – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurio metus šiemet minime. Šiemet sukanka 100 metų nuo dvasininko, išgyvenusių Sibiro siaubus, tačiau raginusio nepasiduoti keršto troškimui savo skriaudėjams, gimimo. Apie pirmąjį atgautos Katedros kleboną, kunigą, kurio klebonijoje ir bute buvo laukiami visi, kalbamės su žurnaliste, kunigo biografijos „Gyvenimas, koks jis buvo“ autore, monsinjoro bičiule Ramune Sakalauskaite.

Ved. Donatas Puslys

„Mažosios Europos pokalbiuose“ jau viešėjęs fotografas Tadas Kazakevičius, su kuriuo tąkart kalbėjome apie jo ciklą „Tai ko nebebus“, fiksuojantį kintantį Lietuvos provincijos gyvenimą, šįkart sugrįžta papasakoti apie savo naująjį ciklą „Pernykštis sniegas“, kuris gilinasi į vaikų, kartu su savo šeimomis ištremtų į Sibirą, tačiau sugrąžintų į okupuotą tėvynę, likimus bei jų santykį su šia skaudžia praeitimi. Apie knygos „Sibiro haiku“ įtaką ciklui, vaikų gelbėjimą iš Sibiro vykdžiusius ekspeditorius, keliones su ciklo herojais į jų vaikystės vietas, fotografijos santykį su archyvine istorine medžiaga, herojų paskolintais reliktais, santykį su laiku – apie visa tai pokalbis su T. Kazakevičiumi.

Ved. Donatas Puslys

Vienas iš įtakingiausių praėjusio amžiaus mąstytojų ir mokslinės fantastikos autorių. Futurologas ir eseistas, kurio darbai išversti į 41 kalbą ir visame pasaulyje parduoti daugiau nei 27 mln. Vienetų tiražu. 1976 metais jis buvo laikomas labiausiai pasaulyje skaitomu mokslinės fantastikos autoriumi. 1921 metais gimęs Lvove, jis nuo 1946-ųjų gyveno Krokuvoje, kur ir mirė 2006 metų kovą. 2021-aisiais jam būtų sukakę 100 metų. Šis žmogus – Stanislawas Lemas, apie kurį kalbamės su publicistu Nikodemu Sczyglowskiu.

Ved. Donatas Puslys