Mūsų miestus sudaro skirtingi architektūriniai sluoksniai, ir kiekvienas iš jų susijęs su savita gyvensena, o taip pat su aibe praktinių iššūkių. Ši laida skirta medinei architektūrai ir jos ateičiai. Šiuolaikiniuose miestuose ji atrodo kaip egzotiškas gyvos praeities inkliūzas, tačiau pastaruoju metu ėmė stiprėti nuostata, jog tvari medinė architektūra yra miestų ateitis. Kokios sąlygos reikalingos, kad gyventojai imtų puoselėti savo medinius namus, o vystytojai suvoktų medinės architektūros vertę? Šis pokalbis yra tęstinys diskusijų, inicijuotų parodos „Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus“ (ją surengė Kauno miesto muziejus ir MO muziejus). Santykio su medine architektūra kaita yra viena iš daugelio šią parodą sudarančių istorijų. Šios „Žmogus ir miestas” laidos svečiai: fotografas, Vilniaus Dailės akademijos fotografijos dėstytojas Andrius Surgailis, architektūros istorikas, KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas Vaidas Petrulis ir architektas, Statybų kultūros fondo vienas iš steigėjų Povilas Konkulevičius.
Laidos vedėja – miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Architektūra yra labai suvaržyta sritis: ją tramdo ribota erdvė, riboti ištekliai ir kitokie ekonominiai, juridiniai, konstruktyviniai rėmai, dėl kurių architektūroje dėsningai trūksta laisvės ir vietos menui. Natūraliai kyla klausimas: o kas būtų, jei tų suvaržymų būtų mažiau? Kokią architektūrą kurtume? Ar mes kaip visuomenė apskritai sugebame įsivaizduoti geresnius nei turime ateities miestus?
Galbūt dalį atsakymų architektams gali pasiūlyti nesuvaržyti kompiuterinių žaidimų pasauliai. Apie tai diskutuosime su architektu ir žaidimų kūrėju Povilu Vincentu Jankūnu.

Laidą veda Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas.

Jauniesiems architektams ir kitų sričių atstovams skirta tarptautinė vasaros mokykla „Re-Topia“ šiemet studijų objektu pasirinko Žemuosius Šančius, o prieš tai - Eigulius. Ši KTU kartu su partneriais rengiama mokykla suburia studentus ir specialistus ir iš skirtingų pasaulio šalių ir apima platų spektrą temų; tarp jų – erdvinis teisingumas, viešo ir privataus santykis, gyventojų ryšis su gamta, jungiamumas ir transportas, miesto atsparumas ir su juo susiję gyventojų sveikatos bei aplinkos kokybės klausimai bei daugybė kitų. Taigi, ką atranda Kauno rajonuose mokyklos dalyviai? Nuo ko pradėti norint suprasti nepažįstamą rajoną ir jo gyvenimą? Arba kaip iš naujo atrasti, atrodytų, gerai pažįstamą rajoną? Kokie metodai naudojami tiriant rajonų erdves, koks yra kelionių pėsčiomis vaidmuo ir kaip įsitraukia vietos gyventojai? Laidos viešnia – Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto lektorė, architektė Laura Jankauskaitė-Jurevičienė. Laidos vedėja – miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Kaip fotografija tapo miesto ir jo atminties tyrimo instrumentu? Kokias temas kėlė ankstyvosios fotografijos kūrėjai – ir kokias taktikas taiko šiuolaikiniai fotografai, nagrinėjantys miestų ir jų rajonų gyvenimą? Kaip fotografai inicijuoja kontaktus su gyventojais? Kaip įtraukia įvairių sričių mokslininkus? Kaip organizuoja savo nuotraukų archyvus ir kaip dirba su miesto istorijomis? Su menininke, fotografe Dovile Dagiene aptarėme jos sukurtą fotografijų ciklą „Augalų atmintis“, įkvėptą žydų kilmės botaniko Jokūbo Movšovičiaus biografijos: karo metu iš Vilniaus geto jis yra atvežęs žydų vaikus į botanikos sodą. Meninkė pasitelkia chlorofilų atspaudus („fitografiją“), kad ant augalų lapų perkeltų archyvuose surastus portretus. Paroda „Augalų atmintis“ veikia Vilniaus rotušėje iki liepos 30 d. Taip pat su laidos viešnia apžvelgėme jos kuruojamą projektą „Vieta ir laikas: Naujoji Vilnia“, kurio dalyviai taiko fotografiją kaip vietos kultūrinio tyrimo priemonę; ši kolektyvinė paroda veikia „Prospekto galerijoje”, Gedimino pr. 43, Vilnius iki liepos 23 d.

Laidos viešnia – menininkė, fotografe Dovilė Dagienė.
Laidos vedėja – miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Miestiečiui kartais reikia daugiau gamtos nei pavyktų rasti urbanizuotoje aplinkoje. Ypač vasarą. Šilti orai vilioja keliauti į miškus, prie ežerų, o kartais tiesiog į kolektyvinį sodą, kuriame gali tingiai įsitaisyti su knyga agrastų krūmo pašonėje. Kolektyviniai sodai, tai nuošalesnė kertelė kurioje gali pamiršti viešosios erdvės diktuojamas taisykles, pasinerti į privačios kasdienybės ir lėtumo vandenis. Daliai mūsų tai nostalgijos, vaikystės atsiminimų vieta į kurią traukia arba nuo kurios norisi bėgti kuo toliau. Tai vieta, kurios keistas gyvenimo ritmas, tradicijos ir sodo namelių architektūra kartais tampa įkvėpimo šaltiniu kūrybai. Fotografai, muzikantai ir režisieriai atranda soduose kažką įdomaus sau, o kartu ir mums visiems. Todėl šį kartą laidoje Žmogus ir miestas kalbiname du kūrėjus - režisierių, operatorių Vytautą Katkų ir muzikos atlikėją, garso dizainerį Luką Pilkauską. O kalbiname juos apie kolektyvinius sodus, atsiminimus apie vasaras sode ir apie tai, kaip sodai rado kertelę jų kūryboje.

Ved. Matas Šiupšinskas

Nešienaujamos Vilniaus pievos šią vasarą tapo itin dažnai linksniuojama, galima sakyti jau nuvalkiota tema. Atrodo ką dar naujo galima pasakyti? Juk tokios pievos yra tik vienas iš daugybės dėmenų sprendžiant miesto biologinės įvairovės, lietaus vandens suvaldymo, mikroklimato ir gyvenimo kokybės klausimus. Bet diskusijos apie tai niekaip nesiliauja, tad greičiausiai audringa reakcija į nešienaujamą žolę nėra tik pokyčių sukeltas trumpas ažiotažas, bet kažkas kas miestiečiams iš ties rūpi, stipriai džiugina arba neramina. Kartu tai tampa socialine ir antropologine prasme įdomiu reiškiniu - kaip miestiečiai žiūri į juos supančią aplinką, ką laiko grėsme, kaip reaguoja į pokyčius ir ar jų balsas yra girdimas?
Laidos viešnios yra kraštovaizdžio architektė Elė Kalvelė ir aplinkosaugos populiarintoja Rugilė Matusevičiūtė.

Laidą veda Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas.

Šioje laidoje tęsiame žemėlapių ir kartografavimo temą. Šį kartą kalbėsime apie didžiųjų pasaulio miestų atlasą (Civitates orbis terrarum), dar žinomą kaip Brauno ir Hogenbergo atlasas. Jis laikomas vienu svarbiausiu XVI a. kartografavimo darbu Europoje. Trečiame šio leidinio tome galime rasti seniausią žinomą Vilniaus pieštinį planą. Įdomu tai, kad prie atlaso kūrimo Braunas kvietė prisidėti valdovus atsiunčiant savo miestų žemėlapius. Apie tai kaip buvo rengiamas pasaulio miestų atlasas, kaip jo siužetus ir alegorines figūras „perskaitydavo“ XVI a. gyventojai, ir kaip jas galime perprasti mes, kaip ilgainiui kito miestų vaizdavimo principai kalbamės su Monika Eidėjūte, menotyrininke, galerijos AV17 galerininke. Palietėmė ir kitą urbanistinės vaizduotės formą: utopinių miestų projektus. Vieną tokių projektų XX a. gvildeno iš Latvijos kilęs pilotas Guntis Tannis, aplink savęs subūręs architektus, inžinierius, aktyvistus ir menininkus. Įdomu, kad kai kurie šios utopijos kūrimo principai susišaukia su XIX a. pabaigoje Latvijoje, „Žalioje mokykloje“ taikytomis ugdymo priemonėmis.

Laidos vedėja -- miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Šančių bendruomenės kartu su Kauno technologijos universiteto tyrėjais sukurtas projektas „Genius Loci: Skaitmeninė kartografavimo priemonė etiškai urbanizacijai“ gavo naujojo europinio bauhauzo apdovanojimą, kurį steigė Europos komisija (new-european-bauhaus.eu). Šis pasiekimas aiškiai parodo, kad vietos bendruomenių turimos žinios, lūkesčiai ir poreikiai yra esminė miestų planavimo dalis. Svarbus yra ir universitetų vaidmuo: tyrėjai gali padėti ne tik surinkti planavimui svarbius duomenis, pradedant gyventojų istorijomis apie vietą, bet ir tinkamai juos išanalizuoti, integruoti į planavimo procesą. Rengėjai kviečia ir kitas Lietuvos bendruomenes naudotis sukurtu skaitmeniniu žemėlapiu: https://sanciubendruomene.lt/lt/
Taigi, nuo ko pradėti norint pažinti vietovę, kurioje gyveni, kaip prisidėti prie jos charakterio išryškinimo ir kaip per bendradarbiavimą su urbanistais gyventojai gali prisidėti prie savo rajono kultūrinio ir gamtinio paveldo išsaugojimo ir tausojimo? Kokios priemonės mums reikalingos, kad taptume aktyviais miestų planavimo dalyviais, kad turėtume svarių argumentų ir kad mūsų kaip gyventojų balsas būtų girdimas?
Savo rajono charakterio tyrimai bei žemėlapių parengimas yra tik viena iš daugelio veiklų, kuriomis Šančių bendruomenė siekia išryškinti savo gyvenvietės unikalumą: laidos pabaigoje aptarsime šio Kauno rajono gyventojų kartu su profesionalais sukurtą operą „Kopūstų laukas“, kurios premjera įvyko Liuksemburge.

Laidos svečiai: Šančių bendruomenės narė, bendruomenės menininkė, projekto „Genius loci“ vadovė Vita Gelūnienė ir Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto profesorius, urbanistas Kęstutis Zaleckis.
Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.
Nuotraukos autorius – Darius Petrulis.

Ar kada nors buvote spektaklyje kuris vyksta ne teatre, bet miesto erdvėse? O jei tas spektaklis ne tik vyksta mieste, bet ir nagrinėja miestą, jo kaitą, gentrifikaciją ir įsivietinimo procesus? Toks yra spektaklis „Kaip visur, kaip visi“ kuriame narstomas Užupio rajonas Vilniuje ir jame susikaupusios įtampos tarp žmogaus ir gamtos, tarp senbūvių ir atvykėlių, tarp byrančių medinukų ir juos keičiančių naujų tinkuoto putoplasto namų. Tai spektaklis kviečiantis į garsinę ir juslinę kelionę po tuoj beišnyksiantį Užupio kampelį.

Laidos svečias yra jaunosios kartos režisierius Naubertas Jasinskas už spektaklį „bowel“ pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Nauberto kuriamiems spektakliams apibudinti puikiai tinka frazė „teatrinė patirtis“. Kuriant netipišką patyrimą žiūrovai gali būti raginami judėti erdvėje, pasitelkti visas jusles, savarankiškai rinktis žvilgsnio tašką, tyrinėti juos supančią terpę ir su ja susilieti.

Laidą veda Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas.

Muziejai Lietuvoje stipriai atsigauna, stiprėja kuratorinė veikla, sudėtingėja ekspozicijų architektūra. Tuo pačiu stipriai auga ir muziejiniai plotai: įveiklinamos naujos erdvės, Vilniuje planuojami bent du nauji stambūs objektai - Sapiegų ir Radvilų rūmai. Tarp visų šių procesų ir institucijų žmones besidominčius miestų, jo praeitimi ir dabartimi turėtų traukti būtent miesto muziejai. Bet kas tai yra? Kuo miestų muziejai skiriasi nuo kitų, pavyzdžiui nacionalinių arba kraštotyros muziejų? Kodėl tik dalis miestų turi savo muziejus? Ir kam miestų muziejai skirti – miestiečiams ar turistams? Apie tai pasakoja Vilniaus ir Kauno miestų muziejų vadovai Rasa Antanavičiūtė ir Gabrielius Sužiedėlis.

Laidą veda Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas.